Kai perskaičiau pirmą Michel’io Houellebeq‘o knygą – „Elementariosios dalelės“ (1998, LT – 2005), man turėjo būti link 30. Vidurio amžiaus krizė dar nesišvietė, bet skaitant šią knygą jutau nelokalizuotą maudulį – „štai tuo viskas pasibaigs“.
Tai, kad Houllebeq‘as nemažai rašo apie vidurio amžiaus krizę yra supaprastintas požiūris – jis rašo apie pirmiausia apie vakartietiškos, o tai yra vartotojiškos, visuomenės iliuzijas – tarsi jaunystė, seksualinis patrauklumas ir pajėgumas, kelionėmis ir kitais įspūdžiais varomas gyvenimas tęsis amžinai – taigi ir apie dėsningą tų iliuzijų žlugimą. Kuris vienaip ar kitaip sudarko ne tik moterų ir vyrų kūnus, bet ir psichiką bei pačius gyvenimus.
Ta prognozuojamo skausmo kryptimi ir ėjau, kol gyvenimas nepakišo kojos. Todėl antrą kartą perskaičiusi įspūdį padariusias Houellebeq‘o knygas, nebeaptikau to mane anksčiau sujaudinusio kampo. Vadinasi, pasikeitė mano pačios žiūros rakursas. Paskutiniąją jo knygą „Serotoninas“ skaičiau be jokio jaudulio – per gerai Houellebeq‘ą pažįstu, kad jis man pasakytų ką nors naujo.
Beje, jo pirmąją knygą „Kovos lauko išplėtimas“ (1994) perskaičiau šiemet – ir ji aiškiai žymi, nuo ko herojui (kurio sutapimas su autoriumi bus amžinas klausimas) viskas prasidėjo ir už ko praleista proga užsikabinti. Todėl keistokoka, kai šiandien aptarinėjantieji „Serotoniną“, kaip pagrindinę iškelia depresijos ar antidepresantų vartojimo temą, kurią dar 1994 m. lietė pas Houellebeq’as ar kur kas garsesnė E.Wurtzel. Antidepresantai šiandien yra tokia pat nuvalkiota norma, kaip ir visokie ES reglamentai ūkininkams.
Perskaičiusi pamaniau, kad būtent ši knyga galėjo vadintis „Pasidavimu“, o ne 2015 m. išleistas islamo ekspansijos klausimą gvildenantis romanas, dėl politinės potekstės sulaukęs daugiau dėmesio, nei bet kuris kitas šio autoriaus kūrinys.
Tačiau, kaip sykis, nei geopoplitiniai, nei socioekonominiai (kaip šiame romane) aspektai Houellebeq‘o romanuose negroja pirmu smuiku – tai tik kontekstas individualiai psichikai, kurią taip meistriškai preparuoja Houellebeq‘as. Ir šis autorius užsiima ne socialine kritika, kaip dauguma kalbėtojų mėgsta pareikšti, o iš tiesų nuo pat pirmojo romano tarp eilučių ieško sprendimo, kuris leistų išplaukti, o ne nugrimzti kartu su ištisa babyboomerių karta.
Neįtikėtina, kaip niekam nekrinta į akis, kad kaip minimum agnostiniais, o greičiau net ateistiniais pasisakymais garsėjantis autorius romano gale herojaus lūpomis sako „(…) šiandien aš suprantu Jėzų Kristų, suprantu, jo rūstavimą dėl užkietėjusių žmonių širdžių: prieš akis jiems visi ženklai, ir jie jų nepaiso“.
Kas sekė Houllebeq‘o mintis per visas jo knygas, tikėtina, pasakys „Amen“. Nes, net jei tai nėra tikroji išeitis, tai yra akivaizdus katarsis – sūnaus paklydėlio grįžimas namo. Į tašką A, iš kurio visi išėjome su lūkesčiu, kad dar visas gyvenimas mums prieš akis, kad laukia svaigus skrydis, į kurį dauguma vis dar (arba taip ir) nepakilome.
Ir tai ne vidurio amžiaus krizė – tai ieškojimas atramos, kurios netekome, kai Dievas mums mirė. Madinga kalbėti, kad depresija yra smegenų neurochemijos sutrikimas, dėl kurio mes niekuo dėti. Tačiau kiekviename šaltinyje, kuris nagrindėja dvasines ligų priežastis, atrasime, kad depresija yra tikėjimo krizės pasekmė.
Praradus tikėjimą, o tai reiškia – atmetus būties principus, kurių net nespėjai deramai pažinti – netenki elementaraus pagrindo – prasmės pojūčio. O bandymas užsipildyti malonumais, įspūdžiais ar netgi demonstraciniu altruizmu anksčiau ar vėliau ego sukelia persivalgymo pojūčius, kai jau nieko nebesinori.
Taigi Houellebeq‘as nuo pat pirmojo savo romano ieško prasmės, galbūt ir pats nesuvokdamas, kad ieško būtent Dievo. Ir savo pačios nuostabai matau, kad tai nėra iš piršto laužta mintis: Lous Betty, parašęs knygą „Without God“ teigia, kad Houellebeq “is a deeply and unavoidably religious writer.” Kas išgyveno tokias paieškas, absoliučiai nesunkiai tai atpažins.
Taigi nereikia nuvertinti Dievo galios ir valios, vadinant autorių vizionieriumi, nesuvokiant elementaraus dalyko – kad mes visi turime galimybę pakelti paslėpties širmą ir prisiliesti prie kolektyvinės sąmonės lauko. Tačiau daugumai to padaryti neleidžia besiblaškantis dėmesys, pojūčių grubumas, o labiausiai – fiksuotas pasaulėvaizdis, paramstytas išankstinėmis nuostatomis. Houllebeq‘as šį priėjimą jau seniai yra atradęs, tik klausimas – kiek tai įsisąmoninęs.
Iš paskutinių knygos puslapių atrodo, kad paprastas gyvenimas meilėje yra atsakymas į klausimą apie būties prasmę ir pilnatvę. Tačiau paimkite porą, kuri visą gyvenimą nuo mokyklos ištikimai puoselėjo savo šeimos lizdelį, ir gausite priešingą atsakymą – kad jie tiesiog atsisakė visų galimybių, kurias jiems galėjo pasiūlyti gyvenimas.
Dualistinis protas nori teisingo atsakymo – arba…arba, tačiau kvantinė fizika (o Houellebeq‘as atrodo ja pasidomėjęs) suponuoja kitokią – „ir…ir“ logiką. Taigi, kas būtų, jei, pasinaudodami savo išsitęsusia gyvenimo trukme, sugebėtume nuo pozicijos (pirminių savo pažiūrų ir pasirinkimų), gyvenimo bėgyje pereiti į opoziciją (priešingų pažiūrų ir pasirinkimų), o jei dar liktų laiko – atsidėtume sintezei? Ar būtų laiko depresuoti?
Ir ar ne tai – priešybių integravimą – turėjo galvoje alchemikai, ieškodami filosofinio akmens? Bet į šį klausimą mums kada nors atsakys pats Houellebeq‘as.
Leave a Reply