„Patį pasakojimą autorė vadina vintažiniu, o kritikai teigia, jog „Pamesta siela“ savo pageltusiais puslapiais šiek tiek primena dienoraštį arba senstelėjusią palėpėje dūlančią dėžutę, pilną prisiminimų, kuriuos kažkas nori išsaugoti“, – cituodami Martos Baszewskos recenziją  rašo „Bernardinai“.

Būtent dėl tokio įspūdžio ir užsimaniau šios knygos – tikrai ne dėl slidžiai klaidinančios reklamos „Nobelio literatūros premija“. Nes premija skirta ne šiai knygai, o teksto autorei Olga Tokarczuk už 2018 m. išleistą knygą „Bėgūnai“.

Suprantu šį pritempinėjimo žaidimą reklamos tikslais, tačiau, mano supratimu, pirmoji pavardė ant šios knygos viršelio apskritai turėtų būti ne O.Tokarzcuk, o iliustratorės – Joannos Concejo. Nes būtent ji savo piešiniais pasakoja iš tiesų paveikią istoriją, o ne 400 žodžių nesiekiantis tekstas, kurį, manau, nesunkiai gebėtų sukurti ir pradines klases baigiantis „filosofas“.

Paradoksalu, kad knygos iliustracijos – tarsi vaizdiniai, renderinti iš mano galvos. Gali būti, kad jie universaliai atpažįstami, o gali būti ir kad kiekvienas istoriją nuskaitys visiškai savaip. Nežinau, ar knyga tinkama vaikams, kurie dar nebūna užsiauginę sentimentų, ar sovietinių kartų suaugusiems, kuriems nasturtos prie močiutės medinio namelio, arbatos stiklinės aliuminio laikikliuose ar dairymasis į svetimus kiemus pro važiuojančio traukinio langą (kas mano atveju susiję su naktine kelione į Varšuvą), sukelia veik fizinį vaikystės ar paauglystės dienų ilgesį.

Grįžtant prie teksto – geriau jau būčiau knygą įsigijusi lenkiškai, tai būtų galima pasipraktikuoti su skaitymu, kaip  kad 5-oje klasėje su „Rožne rzeczy Hilarego“. O juk „pamesta siela“ – anaiptol ne vaikiška tema. Ir nesistebiu, kad O.Tokarczuk jos ėmėsi. Nes egzistencinio ilgesio mygtuką autorė spaudžia jau pirmame minėtų „Bėgūnų“ skyriuje (kaskart ją skaitant, vidiniame ekrane iškyla pirmosios „Pamestos sielos“ iliustracijos):

Tasai vakaras yra pasaulio riba. Užčiuopiau ją atsitiktinai, nejučia, žaisdama. Atradau, nes akimirką mane paliko vieną, nesužiūrėjo. Ir štai aš spąstuose, uždaryta. Man keleri metukai, sėdžiu ant palangės, žvelgiu į ataušusį kiemą. Mokyklos virtuvėje jau užgesintos šviesos, tuščia. Betoninės kiemo plytelės prisigėrė tamsos ir ištirpo. Uždarinėtos durys, nuleistos žaliuzės, užtrauktos užuolaidos. Norėčiau išeiti, tačiau nėra kur. Tik mano esatis įgauna aiškius kontūrus, jie virpa, banguoja, ir tatai skauda. Staiga imu suvokti tiesą: nieko nebeįmanoma padaryti – esu.

„Bėgūnų“ pradžia – grynas rezonansas, supratimas, kad autorė ne tik puikiai pažįsta psichologijos (kurią studijavo) teritoriją, bet ir yra praktiškai paragavusi transcendencijos. Nors šioje vaikiško formato knygoje didelės išminties asmenybės-sielos santykio klausimais nesitikėjau, vis tiek galvoju, kad norint rasti sielą, reiktų bent žinoti, padaryti prielaidą ar susitarti, kas ji yra.

Sekant piešiniais siela yra tai, su kuo kartu buvome vaikystėje, ji yra priešingos lyties (herojaus atveju anima) ir gali atsilikti nuo mūsų augimo/brendimo ar senėjimo. Norėtųsi daugiau užuominų apie autorės požiūrį šiuo klausimu ir belieka apgailestauti, kad taip mažai bandymų kad ir meninėmis priemonėmis pasiaiškinti dalykus, kuriuose ir slypi visas įdomumas – pavyzdžiui, asmenybės, sielos ir dvasios skirtį.

Kitas dalykas, apie kurį galėtų suktis diskusija – ar pamestos sielos (kad ir kas ji bebūtų) reikia ieškoti, kaip kad dabar tapo madinga, ar vis dėl to paprasčiausiai sustoti ir ramiai palaukti, kaip padarė knygos herojus.

Pasidomėjus socialine antropologija bei sociologija, galima konstatuoti, kad „prarastos sielos“ pojūtis šiandien ne išimtis, o greičiau taisyklė, sąlygojama kompulsyvaus judrumo, informacijos pertekliaus, polinormiškumo, asmenybės konkurencingumo sureikšminimo, sąlygiškumo tarpasmeniniuose santykiuose.

„Pamesta siela“ gali būti apibūdiniama ir kaip disociacija nuo savasties, kuri gali pasireikšti autonomiškumo ir autentiškumo stoka, ir kaip savasties skilimas bei vientisumo praradimas, pasireiškiantis stipriu disonansu, ir kaip susitapatinimas su ego, lygiagrečiai jaučiant tuštumą ir egzistencinį Kažko ilgesį.

Nesunku susivokti, kad kuo didesnį vidinį disonansą jaučia žmogus, tuo didesnis atotrūkis tarp jo asmenybės ir sielos, kurį kartais bandoma įveikti horizontalia kelione į Rytus ar nušvitimą žadančiomis praktikomis. Nors tuo pačiu metu kiekvienam iš mūsų yra prieinama vertikali kelionė – nušokimas nuo kasdieninio bėgtakio, sustojimas ir atsiskyrimas nuo šurmulio, sukuriant vidinę erdvę, laiko langą, sielai sugrįžti.

Po šios „vaikiškos“ knygelės galvoju, kad gal ir reikėjo bandyti įveikti „Bėgūnus“, kurie mano dėmesio nebenulaikė – galbūt pavyktų atsekti sąsajas tarp jų ir „Pamestos sielos“.