Ne kartą esu sakiusi, kad esu intuityvaus skaitymo šalininkė – taip, neskaitydama daug knygų, gaunu kaip tik tai, ko reikia. O jis kaip sykis prasideda nuo Karin Johannisson „Melancholijos erdvės“ (2011). Ši knyga ne tik fantastiškai rezonavo savo turiniu, bet turbūt ir buvo atskaitos taškas, kuomet iš horizontalaus, kiekybinio skaitymo, persiroientavau į vertikalų, kokybinį.

Ji, kaip koks Rotko paveikslas, iš kultūros ir literatūros perspektyvos pasakojo, kaip meclancholijos supratimas keitė savo spalvą: nuo juodo siaubo į mėlyną sielvartą, o nuo jo – iki baltos tuštumos jausmo.

O šiemet man į akis pateko violetinė su rožiniai akcentais “Melancholija“ („Aukso žuvų“ serija „Keliautojai laiku“) –  šis esto Meelis Friedenthal romanas vienareikšmiškai patraukė pavadinimu. Nors jos viršelis nuo pat pradžių man asocijavosi su Fotosinteze”.

Ir šiame sutapime įžvelgiu prasmę – kaip dirvoje, iš kurios augalas semiasi mineralų ir vandens fotosintezei, taip ir melancholija yra būsena, iš kurio per tansformaciją  išauga kažkas, ką vadiname Savastimi ar Siela.

Pirmiausia ši knyga atgaivino mano viziją apie seną universiteto pastatą, protestantiškai kuklų kambarį ir malonumo pojūtį, kurį patiriu kažką giliai studijuodama. Šios knygos herojus rašo filosofinį disputą – o kažkada man pačiai buvo kilusi mintis apie „neįvykusius dialogus“ tarp autorių, kurie prasilenkė laike. Taigi susitapatinti su herojumi man buvo daugiau nei lengva, juolab, kad viena žinovė sako, kad praeitame gyvenime tikrai turėjau būti mokslininkas:) O šį rudenį studijuoju „Augalų magiją“.

Visgi mažiausiai tikėjausi, kad šioje grožinėje knygoje, besiremiančioje XVII a. Estijoje, Tartu, realiai gyvenusiom asmenybėm, bus paliesta ne tik melancholijos koncepcija, susijusi su aukščiau minėta knyga, bet ir kitos „mano“ temos: pradedant disputais apie sielos ir dvasios kilmę bei skirtumus, baigiant gydymu augalais, vizijų ar dvasių matymu, kas tradiciškai buvo laikoma raganavimu – sandoriu su šėtonu.

Meelis savo paaiškinimuose apie knygą rašo, kad per 100 metų (XVII a.) Estijoje už raganavimą realiai nubausta vos pusė šimto žmonių ir dargi pusė iš jų – vyrai. Europoje raganų persekiojimas vyko apie 500 metų, Lietuvoje, kaip teigiama, nubausta apie pusantro šimto žmonių. Beje, kaip tik šiomis dienomis mane pasiekė ši knyga.

Nors „Melancholijos“ veiksmas vyksta XVII a., jos autorius teologas paleičia slidžią ir šiems laikams aktualią temą – ribą tarp mokslo ir prietarų.

Kai kam ši riba gali atrodyti aiški kaip dieną, tačiau sekdami šio romano pasakojimu ir pasigilinę į mokslo istoriją nesunkiai atsektume tuos atvejus, kad tai, kas kažkada buvo laikoma moksliniu požiūriu, tapo prietarais, o kai kurie prietarai ilgainiui buvo moksliškai įrodyti.

Gydymas augalais yra paprasčiausias to pavyzdys – žmonės šimtmečiais gydėsi augalais, kurių gydomąsias savybes mokslas vėliau patvirtino, kaip pvz. knygoje minima gluosnių žievė (ir tokių augalų – galybė). Tačiau gydymas žolėm inkvizicijos laikais tiesiogiai grėsė kaltinimu raganyste, o  šiais laikais „raganų medžioklė“ įgavo įstatymų pavidalą – žolininkams reklamuoti augalų gydomąsias savybes draudžia europinė teisė.

Taigi požiūris, fizinius negalavimus kildinantis iš subtilių dvasinių fenomenų, mums atodo atavistinis, tačiau būtent šiais laikais jis įgavo naują kvėpavimą – yra daugybė autorių, tame tarpe ir gydytojų, besilaikančių šios nuomonės ir ne mažiau pavyzdžių, kuomet toks požiūris pasitvirtino.

Ir tokie vis dar stebuklingais vadinami išgijimai galėtų rasti mokslinį paaiškinimą, jei ne universitetus ir mokslinę konjunktūrą persmelkęs materialistinis požiūris ir komerciniai interesai. Disputai apie sielą ir dvasią, kurios atseit nieko bendro materialiais fenomenais neturi, atliko galios monopolio netekusiai bažnyčiai (na, ir filosofijos fakultetams), o mokslas ėmėsi psichikos – srities, kur akademinio pripažinimo paprastai sulaukia tik itin pragmatinės teorijos, kurias paprasčiausia paversti konsultacinėmis paslaugomis.

Taigi šiais laikais žmogus, galvojantis savo galva (paklausykite nuo 56 min) ir tyrinėjantis ribas tarp šio bei paralelinio pasaulių, iš tiesų gali pasijusti kaip knygos herojus  – studentas iš Švedijos (beje, primenantis pagal Knuto Hamsuno romaną pastatyto filmo Sult herojų), pasigavęs neaiškios kilmės ligą ir, lydimas bado bei haliucinacijų, klajojantis ne tik tarp universiteto bei vargšų lindynių, profesorių paskaitų bei raganiškų vietų.

Žiūrintiems per šių laikų proto prizmę, tokios būsenos gali atrodyti košmariškai, o kitiems – kaip amžinojo gyvenimo pažadas. Beje, spėkit kiek %  amerikiečių šiandien tiki pomirtiniu gyvenimu arba rojumi? Ogi iki 80%.

О ką tuo metu veikia mokslas? Politikai? Verslininkai? Rūpinasi, kad tik nenumirtume. Nesvarbu, ko tai pareikalaus ir kad jau ligšioliniai prioritetai kas antram sukelia būsenas, laikomas šiuolaikinėmis melancholijos formomis – nerimą (37%) ir depresiją (18%).

Taigi ši knyga – bent jau man – sinchroniškai (tinkamiausiu laiku ir aplinkybėmis) iššokęs priminimas, kad pasaulyje nėra vienareikšmiškų dalykų. Moksliniai įrodymai vartosi kaip kaip moneta, mėtoma į orą. Jei kas nežino, tai pastarąjį dešimtetį mokslas patiria rimtą problemą, kai pakartotiniai tyrimai nebeįrodo buvusių atradimų. Ach, kaip keista, kai egzistuoja stebėtojo efektas.

Taigi neįmanoma tikėti mokslu – protingųjų galia – ir netikėti sąmokslu.