“Betgi mes protingos”, – kažkada sakė Belka, kai kalbėjom apie tai, kokių moterų vyrams reikia, o aš antrinau, kad protingų jiems reikia mažiausiai. Kartais ir vyrai pabrėžia, kad svarbu, jog jo moteris būtų nekvaila. Bet tarp kvailos ir realiai protingos – platus koridorius, kuriame masė nekvailų tarpinių variantų. Tokių, kurios sugeba savarankiškai funkcionuoti ir nešnekėti nesąmonių.
Tačiau ką besakytų, tų tikrai protingų – su analitiniu ir kritiniu mąstymu, greita orientacija ir apsišvietusių įvairiose srityse – vyrai paprastai privengia, pripaišydami joms „kiaušus“. Ir jie iš dalies teisūs, nes konkurentų jiems ir taip pakanka. Draugų ir partnerių dažniausiai taip pat.
Ko tikėtis iš protingos
Protingam žmogui apibrėžti dažnai vartojamas žodis „kietas“, o po juo slypi deramas rimtumas, polinkis vertinti, racionalus apskaičiavimas, ironiškas santykis su pasauliu, kartais net priekabumas. Skamba tiesiog šaltai. Ir būtent apibūdinimas „ji atrodo šalta“ buvo tiksliausias atsakymas iš vyro, kai jo paklausiau, kodėl jis net nebando suktis apie gražią ir protingą moterį.
Tradicinės orientacijos vyrų netraukia panašumas į juos. Taigi kietoms apsimoka būti nebent toms, kurios ieško ką pasidėti po padu. Likusioms, iki šiol perdėm kritiškai vertinusioms moteriškus atributus, verta peržiūrėti savo pažiūras ir įpročius.
Tiesiog pabandyti ir pažiūrėti, kas gausis iš kietos tapus lanksčia, iš kritiškos – entuziastinga, iš ironiškos – saviironiška, iš priekabios – atlaidžia, iš vertinančios – svajojančia, iš rimtos tiesiog smagia.
Net atsiribojant nuo moterų-vyrų reikalų, sąmoningumo temomis rašantys autoriai būtent žaismingumą išskiria kaip teisingą santykį su aplinka ir pačiu savimi.
Tarp naudos ir vertės
Žaismingi žmonės atrodo jaunesni ir retai juos pavadinsi sudiedėjusiais/subobėjusiais. Kai į situacijas pradedame žiūrėti žaidybiškai, t.y. lengviau, ima labiau sektis – tarkim, aplinka mato, kad mėgaujatės ir tampa jums palankesnė.
Žaidžiantis tam tikra prasme yra nuolankus – jis atsiduoda ir laimėjimo, ir pralaimėjimo galimybei. Įsitraukęs į procesą, jis apskritai gali negalvoti apie rezultatą. Taigi, pasak katalikų vienuolio Tomo Mertono, nuolankume slypi didžiausia laisvė: nuolankumo išlaisvintas iš prisirišimo prie savo darbų ir gero vardo žmogus atranda, kad tobulas džiaugsmas įmanus tik tada, kai visiškai save pamirštame.
Panašią mintį netikėtai užtikau ir kabalistiniame šaltinyje, kuriame teigiama, kad kūrėjo ir kūrinių susijungimas yra tik žaidimas, o ne noras ar būtinybė. Gyvenime gali būti kaip ir žaidime – jei kažko nepasieki, nereiškia, kad tau to trūksta – juk noras kažką gauti buvo tik žaidimas, o ne iš rimtųjų.
Ne mažiau aktualus ir norvegų psichoanalitiko F.Skarderund prožiūris, kad žaidimo priešprieša nėra rimtis. Jo priešprieša greičiau yra nauda. Vadinasi, mums tapti žaismingais labiausiai trukdo orientacija į naudą ir baimė tos naudos negauti. O juk santykiuose retas norėtume tenkintis tuo, kad esame naudingi, o ne savaime vertingi.
Poreikių hierarchijos teorijos autoriaus A.Maslow teigimu, kuo suvokiantis žmogus yra alkanesnis stokos poreikių patenkinimo, tuo sunkiau jam kitą žmogų, nesuinteresuotai, neieškant naudos ir nelaukiant atlygio, suvokti kaip unikalų, nepriklausomą ir savitikslį, t.y. kaip asmenį, o ne kaip įrankį.
Maslow apie tai turi visą B-teoriją (B – reiškia orientuotą į būtį), kurioje žaismingumas užima deramą vietą. Jos esmė – tapęs B-žaismingu, žmogus labiau geba įžvelgti pasaulio B-žaidimą.
Tai, pasak Maslow, pasireiškia laisvesniu ir lengvesniu (mažiau kontroliuojamu ar blokuojamu savikritikos) elgesiu, išraiškingumu, savotiškumu, spontaniškumu, gebėjimu idėjas ir impulsus reikšti be pajuokos baimės, atvirumu patyrimui, kūrybiškumu.
Tokius žmones Maslow vadina saviaktualizuojančiais. Pasak jo, save aktualizuojančių žmonių elgesys yra ne įgytas, o sukurtas ir išreikštas, orientuotas ne į įveiką (naudos aspektas – mano pastaba), o į išraišką (vertės aspektas – mano pastaba).
Žaismingumas slypi paprastume
Viskas yra paprasta – žmonės neabejingi malonumams, taigi ir partneriams, kurie jų neapsunkina ir su kuriais smagu.
Įdomiausia, kad paprastumui reikia subręsti – apie tai šneka katalikų kunigas R.Rohr, visą knygą paskyręs paaiškinti, kuo skiriasi pirma ir antra gyvenimo pusė, kurių riboženklis yra dvasinė branda.
Jei trumpai, prie paprastumo grįžtama po ilgo laiko, kai buvo mokomasi sudėtingų dalykų. Ir būtent tai leidžia atpažinti į antrą gyvenimo pusę įkopusį žmogų.
Pasak R.Rohro, pasiekus antrąją gyvenimo pusę, pakanka paprastos prasmės, kuri pati savaime suteikia daug laimės. Antrosios amžiaus pusės paprastumas yra savaip šviesus ir aiškus – paprastai jis reiškiasi neverbalinėmis formomis, ir tik tada, kai labai reikia. Ir nereikia būti A.Šliogeriu, kad pasakytum, jog protas ir kalba vienas be kito negali, tačiau ji visiškai nebūtina santykiui – tiek meilės, tiek transcedentiniam. Vadinasi nereikalingas ir protas.
Kai Rohr‘o įvardijami pirmos gyvenimo pusės iššūkiai įveikti, kai nebekamuoja Maslow išryškinti stokos poreikiai, tampa nebeaktualu įtvirtinti savo pranašumą prieš kitus žmones ir protui nebėra prasmės stovėti ant dirigento pakylos. Gimsta troškimas ir pastanga būti dovana. O čia jau groja visai kitos savybės.
elė
Puikus tekstas! Ačiū!