Spotted by us…Beigelių krautuvėlė

Šiais hipsterių laikais, kai randasi vis nauji kraftiniai maisto produktai su „kilmės nuoroda“ ir visokios „rūšinės“ krautuvėlės, keista, kad Vilniuje dar neatsidarė kokia atvirai, t.y. reprezentaciškai žydiška košerinė mėsinė, sūrinė ar kepykla. Galvojau, mažu, bijo nacionalistinių priekabių – grafičių ant langų ir pan.

Ir jau turbūt praėjo kokie aštuoni metai, kai viena Lietuvos aktorė svaigo apie beigelius (žydiškas baronkas), kurių pilna Amerikoje ir nėra Vilniuje, turinčiame toookį žydišką paveldą. Tai atsirado beveik prieš metus – Beigelistai Halės turguje, po to beigeliais bandė prekiauti ir „Dohnut lab‘as“. Neįsivažiavo, nes tie beigeliai kažkokie lyg ir kietoki, lyg ir sausoki – gali valgyt nebent iš idėjos, iš solidarumo.

Apskritai beigeliams ir chaloms (pynutėms), kaip ir visiems praeities maistams, galioja tas pats dainos priedainis „nebe tas, nebe tas…“. Ne tik dėl to, kad ingredientai nebe tokie kaimiškai natūralūs, bet dėl to, kad valgytojų skonis atmieštas nostalgija.

,,Niekada nebebus tokių beigelių, kokius valgiau vaikystėje kasdien. (…) Tas kvapas, skanumas, traškumas, o kai užtepdavau sviestą, neapsakoma… (…) Dingo viskas, pražuvo. Gerai, kad bando bendruomenėj kepti, tik viskas – ne tas. Tik improvizacija. Žydiška virtuvė kvepia, ji nuostabi, jos tokios nebebus niekada. „Nekabinkit man makaronų – vistiek bus nebe tas…“, – sakė pranešime apie atidarymą cituotas Miša Jakobas, Šolomo Aleichemo žydų gimnazijos ORT direktorius. Panašiai rypauja ir Kristinos Sabaliauskaitės herojus iš „Danieliaus dalbos & kitų istorijų“.

Jiems pritaria Maša Grodnikienė, LŽB pirmininkės pavaduotoja – beigelių tešlos gaminimas turi paslapčių ir vargu, ar pasiseks kavinėje iškepti tobulus beigelius.

Štai toks nuoširdus pijaras – mes stengiamės, bet stebuklų nesitikėkit.

Atbėgus apie 10 ryto teko nusivilti tuščiom lentynom ir ne man vienai. Reikėjo palaukti valandėlę, kol iškeps pirmieji beigeliai. Lentynos, tiesa, ne tuščios – pilna knygų, kurias galima paskaityti, kol lauki. Nustebino, kad lentynoje sau ramiai stoviniuoja Biblija – matyt, dvasiniams reikalams nėra netinkamos vietos – reikia naudotis bet kokiu įmanomu laisvu laiku.

Ką tik iškepti beigeliai (0,7 ct) buvo su pistacijomis – užtepo dar pusvalandį nenorėjau laukt. Tačiau nuo lentos nuskaičiau, kad man labiausiai patiktų variantas su rūkyta žuvimi, todėl parsinešusi namo taip ir padariau. Išbandžiau variantą ir su kaparėliais ir tuno su marinuotais agurkėliais, bet geriausias vis tik buvo paprasčiausias variantas – su sviestu ir su rūkytu upėtakiu („Žuvies žodis“). Manau sėkmingai sueitų ir su sviestu ir uogiene, beje, prieš tai perpjovus ir paskrudinus.

Kadangi beigeliai buvo šilti ir minkšti – surijau iš karto du. Kadangi nesu ragavus beigelių nei prieškario Telšiuose, nei Niujorke, kas absoliučiai privaloma, norint lyginti, tai pasakysiu tik tiek, kad šiltas kepinys veik visada skanus ir gerai lenda.

Kitą kartą užėjus buvo pasirinkimas su įvairiais pabarstais: aguonom, kanapėm, moliūgų sėklom ir kt. Man labiausiai patinka su pistacijom. Beje, pastebėjau, kad nors tą vakarą beigeliai nebuvo išpirkti ir buvo galima išrinkti gražesnius, pardavėja nepasivargino ir davė pirmą pasitaikiusį – kreivą ir šleivą. Kaip tokiai vietai, sakyčiau, perdėm formalus požiūris.

Žodžiu, į kitą miesto galą šito gero pirkti nesigrūsčiau, bet kai norisi bulkos pusryčiams, tai visai gerai. Išskyrus tai, kad iškepa vėlokai ir šeštadieniais švenčia šabą, t.y. nedirba.

Save