“Health” meniu pagrindas – švieži, nerafinuoti produktai, įvairus racionas, subalansuoti patiekalai. Faktas, kad čia bus naudojami liesesni produktai, augalinės kilmės riebalai vietoj gyvulinių, pilno gūdo sudėtiniai angliavandeniai vietoj aukštesnio glikeminio indekso paprastųjų, sveikesni cukraus pakaitalai (beržų cukrus, stevia), mažiau druskos. Bet ramiai – vyno bus (jei rinksitės taurę raudono, tai sveikos mitybos principams nenusižengsite)!
Tačiau esminė šio restorano žinutė – “be fanatizmo”. Savininkai Audrius Sabaliauskas ir Ineta Stankevičiūtė ant savo kailio patikrino, kiek įtakos maisto racionas turi savijautai, gyvenimo kokybei ir sportiniams rezultatams, taigi įkūrė tokią maitinimo vietą, kokios patiems trūko. Paprastai tokie žmonės įprastuose restoranuose randa vos kelis tinkamus patiekalus ir turi derėtis dėl įvairiausių “gal galite nedėti/pakeisti” variacijų.
Dėl to “Health” meniu sukonstruotas iš dviejų dalių “susidėk pats” ir “a la carte”, kuriame yra 3 sriubos, 3 užkandžiai, 6 pagrindiniai patiekalai ir 2 desertai. Turint galvoje, kad bet koks apribojimas yra iššūkis virtuvės šefui, vieni jų atsisako, nes gali vergauti tik skoniui, o kiti – kūrybingai siekia pranokti patys save. Taigi Vytautas Pupelis (ex. “Gastronomika”) pasiryžo eiti šiuo keliu, o aš tokiais atvejais jaučiu smalsumą, sumišusį su “baime”, kad gali (ir vėl) nepasisekti.
Taigi pradžiai ragavome žirnelių sriubą su ožkos sūrio putėsiais, šakninėmis daržovėmis, vytinto kumpio pabarstais ir morkų aliejumi. Man pasirodė puiki – kai patiekalai nepersūdyti, jaučiasi visi skonių niuansai.
Užkandžiui turėjau galimybę pasirinkti 25 h brandintos jautienos kapotinį su nori lapais, sezamo sėklomis ir paprikų tyre, bet jo tik paragavau pas kolegę – tikrai skanus, mėsos apie 100 g, tai vyrams turėtų stipriai tikti. Bet turėdama progą pasirinkti sūrį, jam neatsispiriu. Šiltas ožkos sūrio užkandis buvo pateiktas su kepta cikorija, džiovintų vaisių tyre, beržų cukruje karamelizuotų svogūnų džemu ir džiovintų alyvuogių pabarstais. Man buvo labai į temą, be to, užkandis nemažas, taigi laisvai gali būti vietoj pagrindinio patiekalo.
Pagrindiniam buvo galima rinktis anties krūtinėlę, bet mūsų stalas beveik solidariai pasirinko žuvį – žuvies rūšis meniu kis priklausomai nuo to, kokią pavyks gauti šviežiausią – tokia jau Lietuvos specifika. Šįkart buvo pateiktas aguonomis paniruoto tuno kepsnys – 30 s and keptuvės, naudojant tik purškiamą sojų aliejų. Tunui kompaniją palaikė smidrai ir jaunos morkytės, mangų ir morkų tyrės, džiovinti pastarnokai. Kaip ir pirmųjų dviejų patiekalų – šio ir vaizdas, ir skonis puikus. Žuvis ir daržovės skanavosi lyg nesūdytos (arba sūdytos tik vos vos), tačiau reikiamą balansą suteikė saldžiarūgštės tyrės.
Po šių trijų patiekalų jau buvau daugiau nei soti, bet esu desertų mėgėja, taigi negalėjau atsisakyti. Ir čia buvo toks „šlept mazgote per burnytę“ atvejis – varškės tinginys su vaniliniu proteinu, uogomis ir mango padažu, saldintas stevia man pasirodė „sveikuoliškas“ – ta sinonimine „vidutiniškai skanu“ prasme. Toks reikalas nelabai gali patenkinti „kai norisi kažko saldaus“ jausmą. Kita vertus, saldžius dalykus rekomenduojama valgyti rytais, taigi nėra didelio reikalo desertu užbaiginėti vakarienės. Man būtų buvę įdomiau paragauti kitą į meniu įtrauktą desertą – avokado brownį, kuriame kažkaip figūruoja ir saldžiosiosios bulvės, bet pasiliksiu tai ateičiai.
Kalbant apie kainas: „susidėk pats“ patiekalas kainuoja 7-10 EUR, “a la carte” – 12-17 EUR. Kainos aukštokos, bet restoranui reikia ne tik įsivažiuoti, bet ir išsilaikyti. Jei pavyks tęsti tokia nata, kokia pradėta, manau, kad ilgainiui jis įgis lojalių lankytojų, vertinančių pastangas išlaikyti skonį aukštumoj, nesukant „tuščių“ kalorijų skaitliuko ir neinant į kompromisą dėl maistinės vertės.
Dar vienas svarbus dalykas – restorano savininkai nėra kažkokie šio verslo rykliai, taigi klaidų, tikėtina, bus. Tačiau ne paskutinėj vietoj yra nuoširdumas ir noras padaryti gerai bei kokybiškai, už kurį atleidžiamos ir klaidos, ir didesnės, nei norėtųsi, kainos.
Leave a Reply