Šį straipsnį parašė Danielius, skaitomiausio saviugdos tinklaraščio Lietuvoje – Debesyla.lt – autorius.
Mažai išradimų taip greitai įsiveržė į mūsų gyvenimus, kaip Facebook. Net išmanūs telefonai su liečiamais ekranais (…ar kas galėtų naudoti kitokius!?) sulaukė pasipriešinimo iš mygtukinės Nokijos 3310 gerbėjų.
O Facebook?
- „Facebook valdo“, sako kai kurie marketingistai.
- „Facebook labai naudingas mūsų bendruomenei“, sako mano kaimynai.
- „Facebook padeda surasti vakarėlių“, sako vietinės kavinės barista.
- „Facebook puikus nuotraukų archyvas“, sako mano draugas.
- „Facebook nepakeičiamas“, kažkada sakiau aš.
Ne, nebandysiu neigti. Feisbukas išties naudingas įrankis. Su juo gali padaryti tiek daug! Maža šiuolaikinių aplikacijų, kurios (berods) nemokamai suteikia tiek privalumų.
Bet Facebook nėra kiekvienam. Supratau, kad jis nėra man.
Na, ar bent nėra man tiek, kad norėčiau užsukti kiekvieną dieną ir praleisti po 1 – 2 valandas, kiek tikėtina, kad šiuo metu praleidi tu. (Gali išbandyti vieną šių technikų ir pažiūrėti, koks tikslus tavo skaičius).
2018 metų vasarą – pilnai atsijungiau nuo šio socialinio tinklo.
Štai, kas įvyko.
Neįvyko nieko.
Pirmomis dienomis pajutau nulį skirtumo. Galbūt todėl, kad:
- Facebook Messenger palikau ir dar tenaudoju (jam Facebook paskyros nereikia);
- Su Google Chrome programėle Adblock pasislėpiau tik Facebook sienas, ne visą <body></body>, ir neužblokavau su savo Cold Turkey viso *.facebook.com/*, taigi likusiam internete „Login with Facebook“ knopkės vis tiek veikė;
- Apskritai, turėjau vis visą likusį internetą (kuriuo naudojausi tiek pat, kiek anksčiau);
- Savo Facebook grupes, puslapius ir kitą velnią išleidau atostogų ar iškart atidaviau savanoriams kolegoms.
Sėdėjau. Mėgavausi vasara. Instagraminau istorijas. Šių daug priinstagraminau.
Tada pradėjau jausti…
Ar kada matei serialą „Westworld“ (2016)? Vienu metu pradėjau jaustis kaip Maeve. Kažkas buvo ne taip, bet negalėjau apčiuopti…
Pradėjau jausti… Savo pakaušį? Galbūt taip galėčiau nusakyti šį jausmą?
Kaip kokios meditacijos metu – kažką pajutau. Tuomet dar nesurišau. Galvojau, kad tai tiesiog nuostabios 2018 metų vasaros efektas. Saulė, gaivus oras, žiogų čirškimas…
Lengvumas.
Dirbau.
Rašiau ir naujinau straipsnius – kalnu jų, reklamavau savo mokymų platformą ONBO.lt, dirbau ties nauja knyga.
Lengvumas nedingo. Pradėjau netgi vėl anksčiau keltis. Mano kasdienybė ir tikslai tapo tokie skaidrūs ir aiškūs, kaip seniai nebuvo. (Jei išvis kada tokie buvo.)
…Ir taip, pats jaučiu, kad kalbu tarytum man būtų apsireiškęs pats Jėzus ir pasakęs „Žinai, Danieliau, visai kietas tu bičas, norėčiau būti tavo vietoje“.
Bet… Tai tiesiog buvo. Lengviau, nei visados.
Po kurio laiko… Dašuto.
Visgi, keli dalykai įvyko atsisakius Facebook tinklo:
Pirma: Mano dėmesio negrobė menkiavertės patirtys.
Kai skrolini feisbuko siena – dažnai net nepastebi, ką būtent skaitai. O ten – „Šiandien gėriau skanią kavą“, „Politikas pasakė nesąmonę, kaip netikėta“, „Žiūrėk kokį mėmą radau“ ir kalnas… Ne, pala, reikia didesnių raidžių… K A L N A S reklamos.
Tai nėra bėda. Bet visa tai išnyks. Svarbiausiai – tikrai greičiau, nei tu.
Facebook nėra idėjų ar darbų portalas. Jei nori idėjų – keliauk į Behance ar Product Hunt, jei nori darbų – LinkedIn. Kokybiškų nuotraukų – Instagram.
O jei nori pletkų – Facebook.
Pletkai valdo feisbuką. Net rimtesnės diskusijos apie X ar Y, po Olego Šurajevo siena ar feisbuko grupėse – net ir tos nepasiekia bent Hacker news lygio. Bent jau Reddit, dievaži.
Tiesa, pletkai nėra blogai! Ne!
Bet jie nėra man. Tiesiog. Asmeniškai. Aš jaučiu mirties baimę, egzistencinę tuštumą, vienatvę – taigi trokštu sutelkti dėmesį tam, kas išliktų ilgiau.
Galbūt ir tu?
Antra: Taigi pradėjau dėmesį skirti KITOMS menkiavertėms patirtims.
Saulės šviesai, šilumai, šildančiai mano pakaušį, vėjui tarp plaukuotų kojų, kasvakariniam žiogų orchestrui, gėlių žydėjimui ir kriaušių nokimui.
Vargu, ar gyva gamta ir žmonės aplinkui tave suteikia milžinišką naudą. Tai irgi nėra labai naudinga veikla – stebėjimas.
Bet saulė, paukščiai, skruzdės ir vėjas – jėgų suteikia. Kai Facebook – jėgas atima.
Menkiavertės patirtys nėra bevertės. Ir jos nėra blogos. Iš esmės, mūsų visų gyvenimai yra beverčiai. Lieka – kaip juo mėgaujiesi?
Tiesiog, kai galiu rinktis tarp saulės troškinimo ir feisbuko troškinimo – mieliau rinksiuos saulę. Bent jau atradau, kad taip man maloniau.
Trečia: Magiškai atsirado laiko tinginystei.
Kaip turbūt jau skaitei mano knygoje – tinginiauti naudinga. Tai tą ir dariau. Instagraminau, piešiau komiksus, programavau tinklaraščius draugams, žaidžiau žaidimus ir keliavau po festus.
Turbūt, kad tos 1-2 valandos feisbuke magiškai tapo 1-2 laisvomis valandomis dalykams, kuriuos seniai norėjau padaryti.
Kaip netikėta?
Juokinga, bet aš rimtai nesitikėjau. Tiesiog nepagalvojau. Tik vasarai besibaigiant, kai jau dašuto, kad efektai egzistuoja, supratau, kad kažkaip turiu daugiau laiko, nei anksčiau.
Dabar galvoju, kad galbūt anksčiau reikėjo mažiau mokytis laiko valdymo technikų ir daugiau dėmesio valdymo – neskirti jo tam, kas nepadeda.
Dabar jau ruduo.
Ir sugrįžti į feisbuką… Na, nežinau. Gal sugrįšiu. Tikėtina, kad taip – pasigedau savo investuotojų ir draugų psichologinės sveikatos savipalaikymo grupių.
Bet vargu ar ruošiuosi ką daryti su savo siena, ant jos postinti ar rūpintis įvaizdžiu tokiam (man) beprasmiam tinkle kaip feisbuke. Savo verslų puslapius šiuo metu tiesiog atidaviau žmonėms, kuriems būti feisbuke malonu.
Gali užblokuoti Facebook su adblock, Cold Turkey arba šiuo pluginu Chrome naršyklei arba šiuo Firefox. Jei nepatiks – sugrįši vienu paspaudimu. Galbūt Feisbukas tau patinka. Ir tai yra gerai. Nesakau, kad esi kažkoks blogas ar panašiai. Tiesiog atlikęs šį eksperimentą suvokiau, kad facebook nėra man.
…O jei jauti, kad tavyje irgi sukasi mintis, kad pasaulis platesnis, nei atrodo… Ei, nu. Būkime be feisbuko kartu!
Parašyk komentarą, ką manai!
Ir ar pabandysi, bent savaitei, prisijungti prie tokio pirmo karto?
Gaivesnės galvos,
Debesyla
P.S. Spausk ir gauk mano NEMOKAMĄ knygelę: „4 priežastys, kodėl tavo kūrybos variklis sustoja ir ką daryti, kad jį vėl užkurtum“. Skirta rašytojams ir kitiems kūrėjams.
gal Augustė
Ei, o ilgi komentarai laukia patvirtinimo, ar jei savojo nematau, tai jau viskas prarasta?
Strelka
Atsiprasom, praslydo pro akis:( Jau patvirtintas.
gal Augustė
Labas, Debesyla.
Siūlau negrįžti į feisbuką, nors rašai, kad nieko nepostinsi…nesigaus. (Nors TAU gal ir pavyktų, bet kančios aura bandant nieko nepostinti sklandytų aplink :) ) Jau kai grįžti, tai įtraukia, lyg pirmą kart prisijungus ir pradėjus žaisti FarmVille gūdžiais 2009 – aisiais. Nors gal net ir daržovių auginimas mažiau laiko atimdavo.. Ir tada jau geriau nesipriešinti ir pripažinti, kad grįžai ir elgsies įvairiai. Žodžiu.
Ką noriu pasakyti. Tikrai visi ar bent dauguma esam patyrę tą jausmą, kai jau šakės, velniop tą feisbuką – išsitrinsiu/neprisijungsiu ar pan. Mano atveju… Žinojau, kad paprastai išsitrinti nepavyks, nes norėsiu grįžti, tai vietoje to 2016 – aisiais susikūriau naują. Pradžia buvo graži, nes buvo tikrai visomis prasmėmis švaru. Bet po poros metų – dabar – švariau, nes nebėra įvairių jaunystės nesąmonių, bet supa gausybė dabarties šlamšto. Na, kaip ten sako… Tas pats š, tik kitoj rankoj. Taigi.
Gyvenau gyvenau ir nuo 2018 nusprendžiau išsitrinti. Ne neprisijungti, o išsitrinti, nes tada žinau, kad niekas nieko man nepakomentavo ir išvis ramu gyventi. Pabuvau be jo du mėnesius. Grįžau nebeatsimenu tiksliai kodėl, bet tai buvo kažkas susijusio su tuometinės simpatijos feisbuko profiliu. Ir kaip rašiau pradžioje – opa, trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Nebėra to užsiknisimo jausmo, viskas smagu, viskas faina ir varai sau, scrollini ir kt. Na, bet jei praeina lygiai pusė metų ir supranti, kad feisbukas ne tik, kad surija visą tavo laiką, bet jis…nu jis žiauriai neigiamai veikia psichiką. Ir dažnai mes to nesuvokiam, nes dažnesniu atveju veikia pasąmonę… bet aš, deja, o gal kaip tik gerai, esu itin jautri, tai greitai pajaučiu patiriamą žalą vien intuityviai, ką jau kalbėti apie akivaizdžius dalykus: scrolinimą kalbant su mama apie svarbius dalykus, sėdint su draugais, trankantis į praeivius gatvėje, nes žiūriu ne į kelią, o į telefoną… Va, būtent, feisbukas žaloja!!!
Vaje, kaip išsiplėčiau. Taigi, ką man sako artimiausi draugai iš kurių labiausiai tikiesi supratimo: vienas sako – ei, bet gi feisbukas gerai, ten pamatai visokius renginius ir kita info; kitas sako – nu jooo, ir man reiktų išsitrinti, tik negaliu, nes tas tas ir anas. Abi priežastys kokius porą mėnesių iki šio rugsėjo veikė ir mane: esu trijų feisbuko grupių administratorė, prižiūriu, kad kiti nedarytų klaidų post’uose arba aprašau kokius organizacijos renginius, kuriu plakatus, žodžiu, esu atsakinga už viešinimą. BET DZIN. Mano psichinė sveikata svarbesnė. O tas argumentas, kad renginiai ir kt. naudinga info… Blemba, bet tas žmogus pats beveik neina į renginius :) o ir kilo geniali mintis – feisbuko dėka mes visur einam, aha, čia vyks tas, čia anas, o, nemokamai, davai varom dar ir ten… Bet tik kai po visos savaitės gulim išsunkti nuo tiek nereikalingybių, gal ir kyla viena kita mintis, kad gal… NE GAL, O TIKRAI, mums tų renginių net ir nereikia. Kai pajusiu alkį, susirasiu, paklausiu draugų, ką pasiūlytų nuveikti. O ir einant, mano atveju, Vilniaus senamiesčiu – pilna veiklų, mugių, švenčių, koncertų ir viso ko kito, tik imk ir “nešk”.
O jei dar trumpiau, tai dabartiniam feisbuko išsitrynimui man pastangų nereikėjo. Lengva rinktis tarp išprotėjimo ir sveikatos. Vakar parašiau keturis kursinio darbo puslapius. Nereikėjo tarpuose skrolinti feisbuko, svarstyti, ar jau metas keisti profilio nuotrauką, ką čia parašyti, nebuvo tradicinio: ai, pavargau, parašysiu kursinį rytoj. O kas mane labiausiai žavi – ankščiau atsibudus pasiimdavau telefoną, peržiūrėdavau instagramą (jį irgi išsitryniau, nes nors ir silpniau įtraukia, bet įtraukia), feisbuką ir tik tada keldavausi. Dabar atsibundu, pasiimu telefoną ir pagaunu save, kad tiesiu nykšti į vietą, kurioje buvo programėlės. Brrrr, kaip baisu tai suvokus.
Bet, p.s. draugams savo nuomonės nekišu. Kai pamatys, kad galima gyventi be feisbuko, tada patys ir apsvarstys, ar reikia jo, ar ne.
p.p.s.norėjau parašyti švelniai ir lyriškai, gavosi kiek kategoriškai, bet viduje taip nesijaučiu.
Ačiū tau.
Ramybės ir jau ne kriaušių nokimo, o lapų spalvų kitimo ir kritimo grožį mums visiems pastebėti linkiu… ;)
p.p.p.s. ką tik ką tik draugė parašė: Auguste, ar tu išsitrynei feisbuką???? tai tiek :D
Danielius Goriunovas
Ak! Ačiū, Auguste, už pasidalinimą!!! Pasidalinsiu tavo žodžiais feisbuke, nes tikrai verta!
Strelka
Spėju, yra nemažas skirtumas, kokiame amžiaus tarpsnyje patenkama į FB. Manau, kad subrendusiems žmonėms virtualus gyvenimas nebuvo, nėra ir netaps realaus gyvenimo alternatyva, kad ten įkristum su visa ar puse galvos. Bet, aišku, pažįstu žmonių, kurie norėtų ten praleisti mažiau laiko, nes ta įtraukimo galia, ypač, kai veiksmą kartoji kasdien, egzistuoja:)
Tačiau man pritrūko minčių apie tai:
– jei aktualu “susišaudyti” gerų renginių, kurie apskritai neviešinami klasikiniais žiniasklaidos kanalais, kas pakeičia FB?
– ar apskritai seki naujienas – skaitai portalus? Aš pvz. visai neskaitau – taigi į FB nufiltruojami tie dalykai, apie kuriuos iš viso negirdėjusi, jaučiuosi kaip po mėnesio ar ilgesnių atostogų Sibire.
– ar domiesi autorine informacija (tų tikrų influencerių, o ne tų, kur kremukus reklamuoja)? jei taip, kaip juos sekei, jei jie neturi blogų ir jų vienintelė platforma FB?
– kaip pranešdavai skaitytojams apie savo blogo postus? Ar jie įpratę eiti tiesiai į blogą, be update’o FB?
– kas buvo, kai vėl prisijungei prie FB?:D
Debesyla
Geri klausimai, Strelka!
* Pakeičia neklasikiniai žiniasklaidos kanalai. Yra juk ir žurnalai (ypač nišiniai), o ir… Na, toks dalykas, kuris atsakys ir į antrą klausimą.
* Naujienų specialiai neieškau, nes jos NĖRA aktualios. Tiesiog. Jei naujiena išties svarbi – ar nemanai, kad ją ir taip sužinotume? Pavyzdžiui jei remontuojamas kelias… Tai tikėtina, kad kitąsyk važiuojant tuo keliu tai ir matysime, ar ne? Ar be naujienų portalo tai nematytume? O yra, aišku, ir draugai bei kolegos. Dėl to ir Messengerio neišjungiau – per jį gaunu būtent man skirtus pakvietimus ir pasidalinimus. Jei kažkas nori, kad prisijungčiau kartu su jais į tūsą – juk pakvies asmeniškai, o nemanys, kad galima numesti masinį invite feisbuke ir suprask, kad čia jau kviečia? ;-) Žodžiu, ir pirmu, ir antru atveju – labai natūraliai ir lengvai atkrenta viskas, ko ir šiaip nereikėjo. Renginiai, kurie ir šiaip nebūtų buvę įdomūs, naujienos, kurios ir šiaip būtų buvusios tik proga pasipiktinti ir pamėtyt laiką.
* Nesekiau. Jei jiems nerūpi atsidurti prieš jų publiką – tai ta publika ir niekada nebuvo jiems. Influenceriai turi eiti pas žmones, o ne žmonės pas juos. Spėk kodėl rašau straipsnį čia, o ne į savo nuosavą tinklaraštį! :D Žodžiu, jei norės painfluencinti – ras kaip. (Ir tai bus gerai.)
* Naujienlaiškis. Jį skaito 3,8 tūkst. aktyvių debesyliečių, kurių pusę asmeniškai pasveikinau, susipažinau. O šiaip, tikrinau šio eksperimento metu ar man verta išvis kažką postinti į feisbuką pačiam. Skaičiai rodo, kad lankytojų (iš facebook!!) sumažėjo tik apie 20%. Likę 80% lankytojų ir taip iš organinių pasidalinimų, kuriems įtakos nedaro kur aš esu – įtakos daro ar skirsiu laiko pačiam turinio kūrimui.
* Daug notifikeišionų. Ir galvos skausmas. Bet šiaip, pasiilgau savo draugų grupės feisbuko ir tiek :)
Strelka
Dėl naujienų ir ypač kvietimų aš sakydavau tą patį – jei bus aktualu, mane pasieks, bet visgi taip 100% nėra;) Šiaip žodžio influencer idėjinė reikšmė yra nuomonės lyderiai ar, kitaip tariant, autoritetai. Šia prasme, infulencinimas už babkes iš esmės yra oksimorinas, kaip ir bandymas susikurti autoritetą, bėgant paskui žmones:)
Sergej
Facebooke retai lankausi. Dažniausiai tik tam, kad pažymėčiau kokį filmą žiūriu ir padiskutuočiau su draugais apie jį. Na kartais dar paplepu su draugais, kurie užsienyje. :) Facebooke praleidžiu apie 30min ne ilgiau :)
Debesyla
Smagu, Sergejau!!
Viktorija
Labai gerbiu žmones, kurie neturi arba labai labai minimaliai naudojasi Facebook. Pati šią vasarą daug savanoriavau ir savanorystės metu visai nesinaudojau juo. 13 dienų buvimo tik ten ir tada – geriausias jausmas. Reikės kada mėnesį paeksperimentuoti, manau, pavyktų.
Debesyla
Išties, jei retai gaunate progą, Viktorija, rekomenduočiau skirti kokį gruodį. Galite iškart jau pradėti ruoštis (jei reikia) – geras metas tos Kalėdos.
Ar, aišku, galima ir greičiau. Kaip tik norisi ir išeina. Nereikia, visgi, sakyti, kad čia visam gyvenimui. Tik užtat pabandyti :)
virga
Jooo… fb atima žiauriai daug laiko mūsų gyvenime.. ir tikrai VEIKIA protą, kažkaip nepastebimai zombina. Labai pritariu tokiems žmonėms, kurie jo praktiškai nenaudoja arba neturi išvis :)
Debesyla
Che, che. Ačiū už palaikymą, Virga!
Adomas
Koks geras eksperimentas :) aš irgi kada pabandysiu, nes atrodo verta
Debesyla
Prisijunk kada, Adomai! ;)