Kalbant apie specifinius, nekasdieninius patyrimus, visada norėjau išbandyti nesvarumo būseną, tačiau, kiek man žinoma, Lietuvoje tokios pramogos nėra. Sklendimas vėjo tunelyje yra paprastesnė alternatyva, taigi atsiradus galimybei ją išbandyti, net nekilo klausimų.

Iš pramogos aprašymo, kuriame nurodyta, kad tai yra dvi sesijos po vieną minutę, galima susidaryti vaizdą, kad čia tik „bakst ir viskas“ – na, toks penkių minučių reikalas. Taigi panašiai per tiek laiko tikėjausi susisukti – na, įlipsi į vamzdį, ventiliatorius papūs orą, pasklęsi, tarsi būtum iššokęs su parašiutu iš 4 km, ir viskas.

Pasistačiusi mašiną ir artėdama prie „skrydžių box‘o“ jau iš tolo pamačiau, kaip vyrukas tame vamzdy daro kūlverstį ir pakyla iki pat viršus, kur jį nuo išlėkimo per „kaminą“ stabdo tinklas. Galvoju „nu geras, jei bus galima taip pasivartyti, tai smagu“.

Užsiregistravusi gaunu užpildyti ir pasirašyti anketą, iš kurios suprantu, kad mano virtualios realybės fantazijos neturi nieko bendro su realybe – pirmiausia reikia patikslinti, ar neturi įvairiausių sveikatos sutrikimų, nesi apsvaigusi ar nėščia. Antra, atsakomybę už savo sveikatą ir gyvybę prisiimi pats ir pasižadi vamzdy nedaryti jokių kūlversčių ir panašių dalykų.

„Oho“, galvoju, „tai čia visokių neplanuotų dalykų nutikti gali…“ – na, bet ties ta mintim neužstringu ir keliauju į persirengimo kambarį. Gaunu kombinezoną su „rankenomis“ ant klubų ir pečių – jos tam, kad instruktoriams būtų lengviau sugriebti. Dašyla, kad vamzdy būsiu ne viena. Taip pat į aprangos komplektą įeina lankstūs akiniai, šalmas ir ausų kištukai – tik tada susivokiu, kad garsas tame vamzdyje toks, kad nei kažką pasakysi, jei išgirsi.

Aš tokiam šuršalinimo mode – skubu nusifotkinti, kol nesutemo, tačiau instruktoriai visa savo povyza rodo, kad niekur nenuskubėsiu – daro savo darbą ramiai ir atidžiai. Kol aš makaluojuos terasoj su fotkinimu, susirenka dar keturi „bandytojai“ – 2 jaunuoliai ir 2 vaikai.

Prasideda instruktažas – peržiūrime video – kaip reikia pasiruošti, kokioj pozoj gulėti, kokius ženklus žinoti ir ko jokiu būdu nedaryti. Iki to viskas atrodė labai paprasta – atsiguli, tave išpučia ir sklendi sau. Pasirodo, kad esant netinkamoj pozoj, per daug įsitempus ar atpalaidavus, darant staigius judesius, gali ištikti turbulencija ir tave vamzdy pradėti blaškyti arba apversti. „Ir man bus darbo, ir jūs išsigąsit“,- įspėja instruktorius.

Kad nedarytume nesąmonių, paeiliui gulame ant minkštasuolio ir bandom teisingą pozą – instruktorius atkreipia dėmesį į kiekvieno silpnas vietas ir akcentuoja kokį „parametrą“ svarbiausia reguliuoti. Tada jau galime lipti viršun. Sėdam ant suolelio iš eilės kaip parašiutininkai lėktuve. Beje, specialioje zonoje susirinkę ir žiūrovų – pagrinde vaikų tėvai ir kiti lydintieji asmenys.

Pirmas bičas nuo pat pradžių, dar normaliai nepakilęs, pradeda makaluotis – instruktorius jį bando atstatyti į tinkamą pozą. „omg, nu ir darbelis jiems“ – galvoju. Antram sekasi geriau – mes susitarę vienas kitą fotkint, tai vaikštau ratu ir fiksuoju jo laimės minutę. Viskam pasibaigus jis sako nežinojęs, kad veidas toks plastiškasJ Iš tiesų vėjas „kala“ per žandus kaip reikiant – jei matėt ir prisimenat „blow job“ fotografijos projektą – na, tai kažkas panašaus, tik ne taip stipriai. Jei norit turėti tokią asmeninę fotkę – tai bus nesunku padaryti.

Veiksmas vyksta gan greit, jau ir mano eilė – lyg ir baisu, lyg ir ne, nes galvoju, kad kūnas nedurnas ir sugebės atitaikyti sklendimui efektyvią pozą. Pakilau be problemų, instruktorius rodo, kad nelenkčiau galvos ir nežiūrėčiau žemyn – stengiuosi, bet kaip nežiūrėsi – mažu ką parodys:)  Kiek aukščiau ir žiupsnis baimės – „kas bus jei labai aukštai išpūs?“. Be to, vis kažkaip užneša – ir rankom braukau stiklą.

Rodo man šypsotis, ale kai vėjas lamdo žandus, tai grimasa ten greičiau, nei šypsenaJ Kai mažina pūtimą, kažkur ten palei sieną susiveliu, bet instruktorius lengvai pagauna ir pastato ant kojų. Prisimenu, kad abu kartus nusileidus juokiausi – dabar nežinau ko, bet tuo metu buvo smagu.

Not bad – nieko baisaus. Tačiau galva buvo užimta klausimais, ar gerai „guliu“, kodėl užnešinėja į stiklą, kaip čia ką pakoreguot, gal čia rankas patiesint, gal kojas….Tai praktiškai neliko laiko mėgautis – džiaugiesi, kad saugiai pasklandei ir tiek.

Tikėjausi, kad antras užėjimas bus sklandesnis ir lengvesnis, nes žinojau ko tikėtis ir jaučiausi gan saugiai. Bet šįkart kažkaip nesisekė pakilti aukščiau nei pusė vamzdžio, taigi visą laiką galvojau, kad kažką ne taip darau – gal per daug įsitempus, gal per daug atsipalaidavus. Dabar galvoju, gal tiesiog nenorėjo man oro srauto perdozuot…

Žodžiu, kaip pirmam kartui buvo per daug galvojimo, kaip atlikti viską teisingai ir išspausti daugiau malonumo. Tačiau jis, spėju, ateina po kažkelinto karto. Po mūsų bandymų instruktorius pademonstravo, ką galima nuveikti tame vamzdyje.

Tai tokiems reikalams reikia bent 10 kartų. Išeidami gauname skydžių korteles – dar keturi kartai ir šeštas bus nemokamas:) Aišku, pramoga ne pigi, bet reikia pabrėžti, kad reikalas gerai suorganizuotas, instruktoriai – puikūs – nei per daug rimti, nei pernelyg atsipalaidavę.

Bendrai patyrimas smagus – visas procesas trunka apie valandą. Taigi atėjus su sava kompanija ir pafilmavus veiksmą, turėtų būti dar linksmiau.