Varškės pyragas

Galėčiau parašyt chronicles of wasted time. Tuos dvejus metus, kol nerašiau savo foodblogio, išnaudojau nieko neveikimui, žiūrėjimui į lubas rytais, kapstymuisi iš visokių santykių, vasarą gulėjimui ant žolės, Fionos desertams, bei pezalams apie gyvenimą ir jo prasmę. Kaip viskas turi savo pradžią, taip ir turi pabaigą. Ir pabaiga šitam periodui atėjo.

Per tą laiką virtuvėj reikalai nelabai ir pasikeitė. Rene, Magnus, Hestonas, Nigel‘as ir Yotam‘as vis dar lygiai taip pat žavi. Dar prie šitos kompanijos prisidėjo ir Edward Lee. Susidomėjimas Nordic cuisine irgi neišblėso. Eksperimentai ir visokios kitos nesąmonės irgi lygiai taip pat patinka. Kas pamažu keičiasi, tai ateina suvokimas, kad lėkštėje, kaip ir gyvenime – less is more. Vis dažniau pavartau „Metai už stalo“. Kiek kitaip pradėjau žiūrėt į mūsų local virtuvę. Na, lietuviškas grikis vis tiek bus mums artimesnis nei kažkokia chia sėkla, kad ir kokia jin ten jau tariamai stebuklinga bebūtų.

Šiuo savo gyvenimo periodu gyvenu viena. Ir pirmą kartą per savo gyvenimą tuom mėgaujuosi. Mėgaujuosi, kad nereikia taikytis prie kito žmogaus poreikių, kad galiu daryti, ką tik noriu ir nesukti galvos, pvz., galiu bet kada pakeisti savo planus, nes ak staiga nebeturiu tam nuotaikos, galiu visą šeštadienį lovoj pražiūrėti House of Cards, ar atsikelti labai anksti ir nuvažiuoti į turgų. Ir kad galiu gaminti tai, ką noriu. Taip, aš sau gaminu ir nelaikau to laiko švaistymu. Ir nesuprantu aplinkinių, kurie tuom stebisi. O stebisi tai didžioji dalis. Negi jūs savęs nemylit, kad galit kimšti visokius pusfabrikačius, šiaip visokią bjaurastį ar kavinių/restoranų/valgyklų maistą diena dienon? O kada daugiau, jei ne šiuo periodu, galiu leisti sau prabangą nedaryti jokių kompromisų virtuvėj? Vasarą buvo laikas, kai visą savaitę valgiau mocarelą su pomidorais, nes man taip norėjosi. Šiandien vakarienei pasidariau juodos duonos sumuštinį su avokadu, nes apie tai svajojau visą dieną. Galbūt savaitgalį išsikepsiu pusę vištos, nes man taip norėsis. Ir visi mano norai atsispindės šitam blog‘e.

varskes pyragas
Na, bet jau ir taip išsiplėčiau čia per daug. Sako, kad ilgos įžangos vargina ir nieks jų neskaito. Kaip tik netyčia šeštadienį ta tema trumpai šnektelėjau su vienu virtuvės šefu. Tas net netrauktas už liežuvio pasakė, kad no no no… ilgos įžangos yra blogai. Taigi…

O dabar man norisi parsitempti iš seno blog‘o laiko patikrintą varškės pyragą. Darytas jis jau n kartų ir visokiom progoms ar tiesiog be progų, nes to norėjosi. Per tą laiką šiek tiek pakeičiau jo proporcijas ir prisitaikiau savo 20 cm skersmens formai.

Varškės pyragas

(kepimo formos skersmuo 20 cm)

140 g šalto sviesto
240 g miltų
Žiupsnis druskos
Į virtuvinį kombainą suberiame miltus, druską ir supjaustytą kubeliais sviestą. Įjungiame pulso funkciją ir laikome, kol tešla tampa smėlio tekstūros.  Suberiame į sviestu ištemptą kepimo formą (skersmuo 20 cm) ir lengvai ranka spausdami suformuojame pyrago pagrindą. Apie 100 g pasiliekame pyrago apibarstymui.
2 kiaušiniai
90 g cukraus
500 g varškės
Apie 250 ml tirštos uogienės
Iki balkšvos masės išplakame kiaušinius su cukrumi. Sudedame varškę ir viską gerai išmaišome. Supilame ant pyrago pagrindo. Ant viršaus tolygiai paskirstome uogienę (Šį kartą naudojau bruknių uogienę) ir apibarstome likusiais trupiniais.
  Kepame 180 laipsnių temperatūroje apie 90 minučių arba kol gražiai paruduoja.

varskes pyragas

← Previous post

Next post →

4 Comments

  1. As irgi skaitau! Kai turiu laiko :) Bet retai kada jos buna idomios lietuviskuose bloguose, tai prasom parasyti dazniau!

  2. Kartais įžangas skaitau. Virtuvės šefai įdomių įžangų neparašo. Tinklaraštininkai parašo

    • Belka

      Taip, Dalia, ir tu esi iš tų, kurie moka jas parašyti :)

Leave a Reply