Man atrodo, kad capoeirą per teliką pamačiau dar būdama paauglė ir jau tada užsimaniau išbandyti. Tačiau laikui bėgant šitas reikalas slinko sąrašu žemyn, ir turbūt būtų likęs neišbandytas, jei ne mano kaimynė, kuri po ilgesnio nesimatymo apreiškė man, kad pradėjo lankyti šitą dalyką ir jai patiko.

Numaniau, kad turėtų patikti ir man, nors iš tų video, kuriuos mačiau, lengvai prasisukti nesitikėjau. Buvau pasiryžusi eiti net į mėnesį palankiusią grupę, bet kaip tik prasidėjo naujas įvadinis ciklas, taigi turėjau galimybę startuoti su kitais naujokais.

Tiems, kas nežino, kame capoeiros esmė – tai afrobraziliškos kilmės vergovės laikus menantis bekontaktis atakos ir gynybos žaidimas su choreografiniais ir akrobatiniais elementais – iš esmės tarpinis dalykas tarp kovos meno ir šokio.

Beje, capoeiros meistrai kartu yra ir muzikantai, nes veiksmas vyksta tradiciniais instrumentais (foto matot berimbau ir pandeiro) atliekamos muzikos fone. Kai atliekama lėtai, ypač balanso ant rankų pozos atrodo labiau kaip šokis (panašu į breiką), o kai judesiai staigūs, atliekami kojomis ir dar su šuoliu, tampa panašu į gatvės kovą, kuomet norint išvengti smūgių reikia atidumo ir miklumo.

Žodžiu reikalas challenging – taip ir nusteikiau. Kai atėjusi pamačiau tik bičus, perklausiau ar merginų būna – mokytojas sakė „būna, būna“. Jo, mačiau, kad esama capoeira girls, na, tik ne šį kartą – šeši bičai ir aš. „Na, ne pirmas kartas, atlaikysime“ – galvoju.

Beje, mokytojas prisistato ne vardu, o nickname‘u (portugališkai – apelido) – Spiseris. Tokį capoeiros vardą galima gauti dėl išvaizdos, temperamento ir kt.bruožų. Apelido gali būti prilipintas ir per pirmą treniruotę, o galima likti ir be jo. Kai kuriems meistras duoda apelido per batizado (tariama bačizadu) ceremoniją – tai tarsi egzaminas ir krikštas, renginys, kurio metu į mokyklą priimami nauji capoeiristai, suteikiami jų pirmieji diržai –  cordão.

Bet grįžtam prie mano pirmo karto  (jeigu ką, jo metu pravardės niekas negavo:)  Pradedam nuo apšilimo – sukame ir tampome galūnes – daugmaž įprasti dalykai, tai per daug nesiplėsiu. Tik kai kuriuos tempimus darome su partneriu – jis tempia koją priešakinio ar šoninio špagato kryptimi – tai šiek tiek baisu balansuoti tempime ant vienos kojos. Man nedrąsu, kad neišlaikysiu ir partnerio, nors gavau tokį smulkesnės kompleksijos. Bet viskas baigiasi ir pradedam mokytis basic‘ą – tas judesys vadinasi džinga (ginga). Beje, visi judesiai vadinami portugališkai ir vėliau reikės juos įsiminti, kad žinotum, ką mokytojas liepia daryti.

Aš daugiau pavadinimu nesugebėjau įsiminti, nors be džingos dar darėme tokį abiejų sulenktų kojų permetimą – a la supaprastintą saulutę, smūgius kojom ir smūgio koja išvengimo manevrą. Turiu pasakyti, kad dirbant poroje man reikėjo gerokai pasukti galvą, kuri čia koja, kuri ranka ir kuria kryptim reikia judėti, bet matyt čia moteriškas erdvinės orientacijos trūkumas:) Tai spėju, mano partneriui buvo nuobodu klausytis mano įgarsintų pamąstymų kur čia ką statyti in the middle of the process…Mokytojas kartelį rato viduryje irgi norėjo kažką ant manęs pademonstuoti, bet aš nė pro kur nesupratau per kurią vietą man suktis – na, bent žmones palinksiminau:)

Užtat laukiau to momento, kai bus kažkas ant rankų – aš toli gražu neįvaldžius to stovėjimo, bet visad noriai bandau. Tai iš pradžių pabandėm prie sienos, o po to turėjom „pereiti“ tais trumpais pastovėjimais per visą salę. Tai apart jaunuolio, kuris seniau lanko, šitame reikale labai prakutusių nebuvo, tai bent jau čia nepasišikau.

Patys judesiai nėra choreografiškai sudėtingi, bet galbūt trūko pakartojimų, kad atsirastų bet šioks toks automatizmas – bet neabejoju, kad visa tai perspektyvoje. Šiaip man imponuoja tas ritmingas ir minkštas capoeiros judėjimas sulenktom galūnėm bei preciziškai kontroliuojamais judesiais, bet pirmą kartą buvom panašesni į apsinešusius gibonus:)

Žodžiu, trenkė praėjo gan greitai – mokytojas sakė, kad, palyginus su prieš tai buvusiu ciklu, mums apkrovą sumažino, nes anąkart iš visų pirmą kartą atėjusių bent pusė nubyrėjo. Faktas, kad dėl neįprastos mums pozos, apkrova  apatinei nugarai nemaža – reikia ją protingai stiprint, o šlaunims ir užpakaliui dar ir kaip sveika. Turiu pasakyti, kad kitą dieną jokių pienorūgštinių nepatogumų neapturėjau, taigi traktuoju, kad treniruotė buvo sustainable.

Jei tvarkaraštis nesipjautų su kitais mano užsiėmimais, mielai palankyčiau, nes tas muzikos, šokio ir kovos imitacijos derinys visgi atrodo įspūdingai.