Kai nusprendžiau nebesidažyti žilstančių plaukų, man tėškė diagnozę „tu bijai pasenti“. Hmm, nesupratau, kas čia per provokacija. Nes ką tada reikėtų šnekėti apie tuos, kurie daro atvirkščiai – lyginasi raukšles, įtempinėja odą, pumpuojasi lūpas, nusisiurbinėja riebalus?

Šiandien itin valyvos moterys tai laiko vos ne higieninėmis procedūromis, o psichologai plastines operacijas sieja su autoagresija. Juk jei kūnas įnorių neklauso, reikia jį priversti.  Žmonės retai gilinasi į priežastis, jiems paprasčiau kovoti su simptomais. Ypač, jei leidžia techninės ir finansinės galimybės.

Senėjimo filosofija

Maksimalaus efektyvumo lūkesčiais paremta vakarietiška pasaulėžiūra gyvenimą paverčia nežabotos konkurencijos lauku, kuriama tarpsta jaunystės kultas.

Nuo vakarietiškos radikaliai besiskiriančią rytietišką santykio su gyvenimo aplinkybėmis sampratą galima iliustruoti „dzen“ pasakymu: pavasaris ateis ir žolė pati užaugs.

Ne veltui japonai puoselėja Kintsugi tradiciją: senus sudaužytus daiktus taiso auksu – taip pabrėžtinai suklijuotos keramikos šukės meno kūrinį daro dar vertingesnį, nei jis buvo iki tol. Jų požiūriu, tas, kas turi istoriją ir ją liudijančius „randus“, tampa dar vertingesniu estetiniu objektu. „Jaunystė yra gamtos dovana, o amžius yra meno kūrinys“, – rašė lenkų poetas Stanislaw Jerzy Lec.

Tačiau tai nėra tik filosofija – įvairiuose interviu ir straipsniuose dažnai sutinki vyresnių žmonių paliudijimą, kad jie visiškai nenorėtų grįžti į jaunystės laikus – jie daug geriau jaučiasi brandžiame amžiuje. Atsakymą galima rasti transformacijoje, kurią dalis žmonių patiria antroje gyvenimo pusėje – apie tai savo knygoje „Kristi aukštyn“ daug kalba Richardas Rohras.

Antros gyvenimo pusės vertė

Pasak jo, pirmoje gyvenimo pusėje labiausiai rūpinamės identitetu, kuris mus išskirtų iš kitų, saviraiška, konkurencingumu, pripažinimu, saugumu. Kai pasisotiname šiais iššūkiais, įveikiame pranašumo kitų žmonių atžvilgiu kompleksą ir antroje gyvenimo pusėje imame ieškoti bendrumo.

Tampa nebe taip aktualu gausiau vartoti, kaupti gėrybes, liaujamės griežtai ir kategoriškai vertinę kitus žmones, įvykius ar dalykus, atsisakome nuoskaudų ir bausmių, atleidžiame sau. Kartu nebejaučiame poreikio keisti kitus žmones ar versti juos atitikti mūsų lūkesčius, nes suvokiame, kad tai nelemia  mūsų laimės.

„Nuo veiklos perėję prie buvimo, dabar naujai keičiame pasaulį – tai vyksta organiškai, ramiai, kosmoso principu. Mūsų veiksmuose nebelieka prievartos aspekto. (…) Dabar visos gyvenimo problemos, dilemos ir sunkumai sprendžiami ne vadovaujantis neigiama nuostata, puolant, kritikuojant, naudojant jėgą ar remiantis loginiais išskaičiavimai, bet vis labiau giedrėjant“, – sako R.Rohras. Pastangą imti iš gyvenimo kuo daugiau keičia noras atsilyginti, grąžinti pasauliui nors truputį to, ką esame gavę.

Subrandinta meilė

Tačiau daugelis negali judėti į priekį, nes neįvykdė pirmos gyvenimo pusės užduočių: jaučia, jog jų laimėjimai nėra pakankamai įvertinti, neišmoko esminių gyvenimo pamokų, ir todėl negali atsiliepti į antrosios gyvenimo pusės kvietimą nuskaidrėti, supaprastėti ir atsikratyti dualistinio mąstymo apribojimų.

„Jei jūs, kaip ir dauguma žmonijos, konkrečiais atvejais nepažinsite ir neįveiksite dualistinio mąstymo, niekada neperžengsite antros gyvenimo pusės slenksčio. Pirmoje pusėje mums sunkiai sekasi susitaikyti su netobulumu ir gyvenimo tragizmu, o tai reiškia, kad nesugebame giliai mylėti. Būtent ši naujai suvokta sąsaja (…) leidžia atpažinti į antrą gyvenimo pusę įkopusį žmogų“, – rašo R.Rohras.

Giliai mylėti iš tiesų pradedama nuo savęs, kai nustojame save lyginti su aplinkiniais, kai dingsta baimė elgtis natūraliai, kai savivertė nebesvyruoja priklausomai nuo mados ar aplinkinių nuomonės, kai nustojame kaltinti kitus ir nepalankias aplinkybes ir mokomės kiekvieną įvykį priimti kaip dovaną.

Brandi meilė sau atrodo vargiai suderinama su paranojišku rūpesčiu dėl savo išvaizdos, desperatiška konkurencija ir šizofreniškom pastangom atrodyti kitaip, nei tau lemta.

Smegenys irgi sensta

Keisčiausia, kad sutelkus dėmesį į išorinius senėjimo atributus, kažkodėl užmirštama, kad smegenys irgi sensta. Bet gi jų niekas nemato ir nefotografuoja, ar ne?

Tyrimai rodo, kad ilgaamžių smegenys yra gerokai jaunesnės nei jų biologinis amžius. Beje, kuo patogiau gyvename, tuo labiau jos degraduoja. Kuo mažiau reikia galvoti, įsiminti, orientuotis aplinkoje ir atlikti motorinius judesius, tuo labiau silpsta smegenų galios. Iš kitos pusės, kuo didesnis informacijos srautas, pranokstantis apdorojimo ribas, kuo daugiau ir artimiau naudojamės elektromagnetinio spinduliavimo šaltiniais, tuo mažiau laiko ir galimybių mūsų smegenims atsistatyti.

Psichiatrai sako, kad dėl nesibaigiančio informacijos srauto, sutrikusio gyvenimo ritmo, įrenginių poveikio fiziologijai, kurio taip nesinori pripažinti, jauniausios kartos psichika tampa itin pažeidžiama.

Vienareikšmiškai neuronų ir kitų ląstelių atsinaujinimą stabdo stresas, miego trūkumas/nekokybiškas miegas, sočiųjų riebalų, cukraus perteklius ir alkoholis.

Taip pat atrasta įdomi koreliacija tarp ilgaamžiškumo ir reprodukcijos: ilgaamžiai vaikų susilaukia vėliau ir turi jų mažiau. Nors mechanizmas nėra pilnai aiškus, gaunasi taip, kad individai itin didelę dalį gyvybinių resursų išnaudoja reprodukciniais tikslais. „Rūšies nemirtingumas užtikrinamas kūno suirimo kaina“,- rašo Eliana Liotta knygoje „Smartfood – sveika mityba. Moksliniais tyrimais pagrįsti mitybos principai“.

Antisenėjimas prasideda nuo ląstelių

Senstame, kai išsenka ląstelių potencialas atsinaujinti. Seniau buvo sakoma, kad neuronai žūsta amžinam, bet šiandien yra žinomi neurogenezės mechanizmai. Dalis jų galioja ir kitų rūšių ląstelėms.

Mokymasis, fizinis aktyvumas, seksas yra neabejotini naujų nervinių ląstelių atsiradimo katalizatoriai. Didelės neurogenezės apsukos garantuoja gerą nuotaiką ir apsaugą nuo depresijos.

Įdomu, kad nervinių ląstelių, nekalbant apie kitas, atsinaujinimui didelę įtaką turi mityba – konkrečiai kalorijų kiekis, valgymo intervalai, biologiškai aktyvios medžiagos ir netgi maisto tekstūra.

Pvz. trintas maistas, kurio nereikia kramtyti, gal ir gerina virškinimą, bet neigiamai atsiliepia neurogenezei. Teigiamai neurogenezei ir kitoms ląstelėms atsiliepia kalorijų mažinimas, pasninko intervalai ir tam tikrų produktų, kuriuose yra antioksidantų ir kalorijų ribojimo mechanizmus imituojančių medžiagų, vartojimas.

E.Liotta knygoje „Smartfood – sveika mityba“ rašo, kad „senėjimo genai pabunda tada, kai daug valgome“. Mechanizmas paprastas: esant mitybos pertekliui, prisigamina laisvųjų radikalų ir patiriame „oksidacinį stresą“. Pasak autorės, visi atlikti tyrimai įrodė ilgaamžiškumo genų metabolinę funkciją.

Žodžiu, veiksmai, trukdantys neurogenezei, mus sendina ir kartu gramzdina į depresiją. Nenuostabu, kad gali kilti baimė dėl besitraukiančios jaunystės ir įkyrios mintys, kaip tuos procesus sustabdyti.

Tačiau įrodymų, kad kūnas gali mūsų klausyti be skalpelio ir švirkštų, pakanka. Tereikia sąmoningumo suvokti, kad ne viskas, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip gyvenimo kokybės pagerinimas, yra mums naudinga ilgalaikėje perspektyvoje. Kaip knygoje „Sapiens“ dėsto Yuval Harari  – iš klajoklio rinkėjo ir medžiotojo tapdamas sėsliu ir pririštu prie ūkio, žmogus savo noru pablogino savo mitybos racioną ir gyvenimo kokybę. Ta trumparegiška nata tęsiame ir mes.

Mažiau visada yra geriau

Kaip silkė pradeda pūti ne nuo uodegos, taip ir senti pradedame ne nuo išorės.

Kuo labiau stengiamės paviršutiniškai išlikti jauni, tuo labiau save aliname ir senstame. Technologijos gyvenimą palengvina, bet gadina mūsų smegenis. Farmakologinė ir intervencinė medicina mums suteikia greitą simptomų panaikinimą, bet dažniausiai neįtakoja priežasčių. Noras turėti visko daugiau augina stresą, lygiai kaip maisto perteklius lemia „oksidacinį stresą“. Norime jaustis saugiau, bet turėtume beprotiškai nerimauti dėl savo priklausomybės mąsto. Gyventi paprasčiau nereiškia lengviau.