Kai pasakiau, kad man į kraują įaugusi frazė „kaip gerai nenorėti, ko negali turėti“, diagnozė buvo „tu gyveni kompromise“. Koks gyvenimas be kompromisų, aš galiu tik įsivaizduoti, nes niekada taip negyvenau, tačiau jau seniai norėjau pakalbėti apie norų prigimtį.

Kažkada dar buvo diskusija apie tai, kiek svarbu gyvenant vadovautis savo norais. Tada tvirtinau, jog įsitikinimas, kad patenkinęs savo norus, pasieksi absoliutų pasitenkinimą, yra miražas. Arba kraštutiniškai efemeriška būsena. Nes anksčiau ar vėliau prieisi tašką, kuriame tave, pasisotinusį, apims totali beprasmybė. Iš kur aš tai žinau? Nes ten buvau.

Žvėriškas instinktas

Norų fabrikas yra pastatytas ant nepatenkintų poreikių. O pasak poreikių hierarchinės sistemos autoriaus A.Maslow, nepatenkintų poreikių motyvuojamas suvokimas siautulingai, beatodairiškai, išnaudotojiškai ir tikslingai formuoja objektus taip, kaip mėsininkas kapoja skerdieną.

„Kraugeriška“ noro prigimtis puikiai atsiskleidžia tada, kai norime kažko, susijusio su kitais žmonėmis. Norime, nes stokojame. Kol tikime, laukiame. Kai pavargstame laukti, bandome išplėšti prievarta. Kai nepavyksta – keršijame. Tai nebūtinai vyksta tiesmukiškai – kartais net labai rafinuotai. Ne veltui radosi toks oksimoronas kaip „passive agressive“.

„Kuo suvokiantis žmogus yra alkanesnis stokos poreikių patenkinimo, tuo sunkiau jam kitą žmogų nesuinteresuotai, nelaukiant atlygio, neieškant naudos ir netrokštant, suvokti kaip unikalų, nepriklausomą ir savitikslį, kitaip tariant, suvokti kitą kaip asmenį, o ne kaip įrankį“, – rašo Maslow.

Norai, arba kitaip tariant suinteresuotumas, mūsų žvilgsnį į tikrovę daro labai šališką – žmones vertinam pagal tai, kaip jie atitinka mūsų poreikius, jei neatitinka – elgiamės pagal savo nusistatytą politiką: smerkiam, teisiam, ignoruojam, šalinam ir t.t.

Materialistinių-mechanistinių pažiūrų žmonėms atrodo, kad gyvenime sveikiausia laikytis savo politikos, tačiau bet kokioje dvasinėje sistemoje už asmeninį požiūrį kur kas svarbiau nuolankumas arba kitaip kūrėjo (kaip jis būtų besuprantamas) valios vykdymas.

Pasak katalikų vienuolio T.Mertono, kūrinių mums teikiama kančia kyla iš netvarkingo mūsų troškimo, kai iš trokštamo objekto tikimasi daugiau, nei jis iš tikrųjų yra, tai yra didesnio pasitenkinimo, nei gali suteikti bet kuris kūrinys. Užuot garbinę Dievą per jo kūriniją visados mėginame garbinti save pasitelkdami ją.

Norų transformacija

Koncentracijos stovykloje nacizmo laikais išgyvenęs psichoterapeutas V.Franklis rašė: „gana ironiška, jog lygiai taip, kaip baimė sukelia tai, ko žmogus bijo, priverstinis ketinimas padaro neįmanomu tai, ko žmogus per jėgą nori“.

Gregg Braden knygoje „Dieviškoji matrica“ suponuoja, kad yra būdas, kaip paveikti tikrovę norima kryptimi: „Egzistuoja subtili, bet aiški riba tarp paprasčiausio noro, kad tikrovė būtų kitokia, ir gilaus jos išgyvenimo mintimis, jausmais ir įsitikinimais – štai instrumentai, kurie sukuria naują tikrovę“.

Šią tiesą kaip aidas atkartoja vizualizavimo šalininkai. Dar viena sunkiai nuginčijama G.Bradeno mintis: „Tiesa tokia, kad kuo stipresnis mūsų troškimas pakeisti pasaulį, tuo mažiau mums lieka galios tai padaryti. Taip yra dėl to, kad mūsų norai dažniausiai būna egoistiški“.

Egoistinė norų prigimtis ir jos vystymas yra esminė kabalos mokslo dalis. Kai tik noras ištaisomas, nebelieka kliūčių jo patenkinimui, o iš jo gaunamas malonumas tiesiog neturi pabaigos.

Tokie teiginiai, atrodo, prašosi įrodymų. Ir tie įrodymai kiekvienam, įvykdžiusiam sąlygas, pateikiami asmeniškai. Tačiau iki to reikia užlipti daugybe laiptelių, ir tie, kurie reikalauja įrodymų kaip išankstinės garantijos, lieka prie geldos.

Pasak T.Mertono, jei savo tikėjimą įkainojame, reikalaudami, kad jis drauge teiktų dar ir gerą sveikatą, proto ramybę, pasisekimą, verslo sėkmę, populiarumą, taiką pasaulyje ir visus kitus gerus dalykus, kuriuos tik įsivaizduojame, (…) šiuo reikalavimu jį pakertame.