„Fake news“ laikais, iki kurių dasigyvenome, Pauliaus Senūtos knygos „Sfera“ tema apie įsitikinimų pagrįstumą yra išties aktuali. Juolab, kad ne taip retai tenka stebėti, kai alternatyvaus požiūrio išpažintojui statistinis vidurkis mesteli repliką su panieka – „tu dar pasakyk, kad žemė plokščia“.
Ir visada laukiu, kol to savo apšviestumu įsitikinusio statistinio vidurkio kas nors perklaus – „o tu apie holografinės visatos teoriją girdėjai?“. Kad skaitytojui būtų iš karto aišku, apie ką bus reikalai, knygos pradžioje įkomponuota F.Bakono citata apie tai, kad būtent minios pritarimas visada turėtų kelti įtarimą išsakytos idėjos teisingumu, o kažkur pabaigoje šis požiūris užtvirtinamas G.K. Čestertono mintimi, jog „žmogus privalo kvestionuoti stipriausius savo laikų įsitikinimus, nes šie įsitikinimai visuomet būna per stiprūs“.
Pasirinkęs plokščiažemininkų požiūrį kaip ašinę romano idėją, jos advokatais autorius „įdarbina“ du keistuolius, kurių misija (arba žaidimas) yra kvestionuoti apvalios žemės aksiomą ir dargi būdais, tik patvirtinančiais jų keistumą. Ir tuo, man rodos, sąmoningai erzinami tie, kurie su pasididžiavimu save vadina realistais, vienu kartu pamėtėjus jiems sentimentą vaikiškiems nuotykių romanams ir mokslo istorijai – nelygu kas kam geriau veikia.
Dėl pirmojo romanas šiek tiek primena knygą jaunesniam mokykliniam amžiui, kur dargi pasirodo ir vyrai juodais drabužiais. O dėl antrojo plokščiažeminė argumentacija su Laktancijum, Kozmu Indikopleustu, Paralaksu, Pironu Elidiečiu ir kitais priešakyje momentais kiek įkyri, nors, pasak autoriaus, tai jau ir taip sutrumpinta versijа.
Spėju, kad vyrams šie abu dalykai užklius mažiau nei moterims, juolab, kad šis romanas turi trečią ryškų sentimentą – vyrišką draugystę, kurią visiškas įsitraukimas į bendrą misiją arba žaidimą (net jei tai fantazavimas) daro glaudesnę už ryšį tarp vyro ir moters.
Tokiai draugystei turbūt dauguma vyrų jaučia nostalgiją, nes patiria ją pirmoje gyvenimo pusėje, ir ji dažniausiai nutrūksta būtent dėl moters, paklodę stipriai truktelėjančios į savo pusę. Taigi savotiškai netikėta, kad moteris šiame santykių trikampyje – tik trečiuoju smuiku griežianti, slapyvardžiu prisistatanti, galimai užverbuota agentė – kaip atsiranda, taip ir išnyksta neaiškiomis aplinkybėmis.
Ir herojus dėl to neišgyvena taip, kaip dėl bičiulių šventovės – draugo buto šlavimo nuo žemės paviršiaus, t.y. trynimo iš realybės. Tiesą sakant, vis laukiau kažkokio (matyt, racionalaus?) išrišimo – pvz., kuomet paaiškės, kad kažkuris iš herojų gyvena tik kito sąmonėje, tačiau taip nenutiko (manau, ši mano atskleista detalė niekam skaitymo malonumo nesugadins).
O kalbant būtent apie jį, skaitymo malonumą – nuo pat pradžių svarsčiau, ar čia veikia manasis santykis su grožine literatūra, nuo pirmų puslapių verčiantis svarstyti „na, kam man šias detales reikia žinoti? kur tai veda? Kodėl man šis herojus turėtų būti įdomus?“; ar iš tiesų pasakojimas yra perkrautas vaizdingomis detalėmis, kurios teksto anaiptol nepadaro literatūra, o skamba kaip dantų užkalbėjimas.
Vis dėlto, galima būtų daryti prielaidą, kad tame pirminiame nuobodyje, kylančiame pažindinantis su herojumi, yra tam tikra idėjinė užmačia: „Jo gyvenime buvo panašiai kaip kavinėje: jam reikėjo ko nors norėti ir būtent todėl nesinorėjo nieko. (…) nereikšmingiausias darbas suteikė ramią sąmonę, daug laisvo laiko, pakankamai pinigų, kitaip tariant – atvėrė pasaulį. Taip gyventi yra nuostabu ir kartu visai nenuostabu, nes protas tampa blaivus, sąžinė akyla, beprasmybė akivaizdi, ramybė virsta išdavyste, o teisybė – skausmu. (…) jam reikia, kad jo gyvenimas galų gale pasiektų dramatišką tašką ir kad nutiktų esminis, negrįžtamas įvykis, turintis skaudžių negrįžtamų pasekmių, nes jis pernelyg ilgai tingiai ir logiškai diena iš dienos stūmėsi į priekį“.
Apskritai pagrindiniai personažai, prie kurių vėliau prisijungė dar keli papildomi, aprašyti pakankamai išraiškingai ir tikroviška, taigi patenkina mano pačios stebėtojos instinktą, kuris ypač paaštrėja bibliotekose. Nepaisant to, liko įspūdis, jog pasakojimo vidinis mechanizmas sušyla, susitepa palaipsniui ir įsivažiuoja tik antroje knygos dalyje.
Taigi apibendrinus, iš knygos kažkokių literatūrinių viražų ir nesitikėjau, tačiau pabaigusi skaityti likau mažiau skeptiška, nei pradėdama. Juolab, kad kai kurie neskaičiusieji jau iš anksto turėjo apie ją savo nuomonę. Manau, kad autoriaus atkirtis tokiems kritikams yra įsiūtas į pačios knygos turinį: „jo (šiuolaikinio žmogaus) įsitikinimai – ne išprusimo ženklas, o tik atmintinai iškaltas eilėraštis“.
Iš tiesų besidomintieji mokslo istorija žino, kad mokslo bendruomenė tam tikrais klausimais konsensuso laikosi ne mažiau nuožmiai nei religiniai dogamtikai, piktybiškai ignoruodama ir nevengdama patyčių iš autorių, kurių alternatyvios teorijos kartais galiausiai pasirodo teisingos. „Netgi pasiekusi savo galios viršūnę Bažnyčia buvo tolerantiškesnė už šiuolaikinio mokslo isteblišmentą. Bažnyčia bent jau leido egzistuoti vienam kitoniškam požiūriu – šėtono“ , – mintija kažkuris iš „Sferos“ herojų.
Kognityvinė psichologija yra nustačiusi daugybę klaidingo mąstymo šablonų, kuriuos nuolat naudojame. Tarp jų yra ir confirmation bias – selektyviai priimti tik tą informaciją, kuri patvirtina jau turimas nuostatas. „Aš jau žinau, ką galvoju, tad nepainiokite manęs su savo įrodymais“ – šią nuostatą puikiai įgarsina „Sfera“. Taigi šis romanas, kurio autorius neabejotinai turi storytellingo įgūdžių, gal ir neatjungs mąstymo autopiloto kiekvienam, tačiau bent kažkiek atkreips į jį dėmesį, paskatins bent kartais atpalaiduoti rigidiškus įsitikinimų varžtus ir pasinaudoti teise būti unikaliu vienetu, o ne statistiniu nuliu.
Leave a Reply