Strelka ir Belka viename

Ar gali viename žmoguje tilpti noras įlįsti į dalykinį kostiumėlį, svaigintis didmiesčio gyvenimu su darbinėmis kelionėmis į kitas šalis bei podarbiniais kokteiliais stilinguose baruose ir noras turėti penkis vaikus, gyventi name su daržu, užsiiminėti konservavimu bei rankdarbiais?

Sakysit – tilpti gal ir gali, bet sugyventi? Asmenybės susidvejinimas, aiškiausia šizofrenija – konstatuosite žinovo tonu.

Aš jas kartais vadindavau Ana Karenina ir the Rich Bitch. Tai dvi asmenybės pusės, su skirtingais charakterio bruožais, pomėgiais, aprangos stiliumi ir netgi braižu. Anksčiau kėlusios nerimą ir spaudžiamos apsispręsti – kuri visgi čia vadovaus.

Pati save truktelėdavau per dantį kai norėdavau skirtingų dalykų beveik tuo pačiu metu, tačiau faktiškai tos dvi pusės stipriai nekonfliktavo – viena dominavo žalioj jaunystėj, kita vadžias perėmė subrendus. Bet nereiškia, kad vienai išėjus į areną, kita miegodavo snieguolės miegu – antroji išlįsdavo iš užkulisių pavargus, nuliūdus, supykus arba priešingai – kai smagu.

„Aš galvojau, kad tu tokia griežta, o tu, pasirodo tokia paprasta“, „tau tai nebūdinga“ – tokie ir panašūs pasisakymai pabirdavo ne tik iš neseniai susipažinusių, bet ir dešimtmetį greta esančių žmonių.

Kartais tai erzino, kartais džiugino. Juk greta esantieji patys sukuria tam tikras aplinkybes, kurios dažnai palankios atsiskleisti tik vienai pusei. Tačiau kartais iš klumpių verčia ir žmonių gebėjimas įžvelgti tą mažiau rodomą ar matomą pusę.
Psichoanalizės specialistė ir knygos „Bėgančios su vilkais“ autorė C.P. Estes dvilypumą pateikia tarsi savaime suprantamą moters struktūrą: Šio prigimties dvilypumo paradoksas tas, kad jausmų atžvilgiu viena pusė dažniausiai būna karštesnė, antroji – šaltesnė. Kai santykiuose viena pusė pastovesnė ir turtingesnė – kita slidi kaip ledas. Dažnai viena pusė lankstesnė ir pakantesnė, o antroji pati nežino, ko nori. Viena švyti kaip saulutė, o antroji atrodo karčiai saldi ir ilgesinga. Šios „dvi vienoje“ moterys yra visiškai atskiri elementai, tačiau jos tarpusavyje susijusios nenutrūkstamais ryšiais, sudarydamos dvasioje tūkstančius įvairiausių derinių.

Autorės teigimu, viena labiau išorinė ir visiems matoma  – pragmatiška, visuomeniška ir žmogiška, kita – vidinė ir ne tokia lengvai įžvelgiama – paviršiun iškyla tik akimirkai ir palikdama susidūrimo su kažkuo nepaprastu jausmą.
A.Maslow tokį dvilypumą pripaišo ne kažkuriai iš lyčių, o vienam iš dviejų išskiriamų asmenybių tipų – motyvuojam augimo/saviaktualizacijos (kitas tipas – motyvuojamas bazinių poreikių/stokos):

Save aktualizuojantys žmonės (tai tie, kurių visos galimybės yra pilnai išvystomos, ir vidinė prigimtis reiškiasi laisvai ir nėra iškraipoma, slopinama ar neigiama – aut. past.) yra tuo pat metu savanaudiški ir nesavanaudiški, dioniziški ir apoloniški, individualūs ir socialūs, racionalūs ir irracionalūs, susijungę su kitais ir atsiskyrę ir t.t.

Kas iš to? A.Maslow, nuomone, kuo daugiau galime toleruoti nesuderinamybių, priešybių ir kategoriškų prieštaravimų egzistavimą ir suvokimą, tuo labiau suprantame visą Būtį.

Tiems, kuriems būtis iš didžiosios raidės ne itin rūpi, pakanka žinoti, kad galimybė naudotis dviem skirtingais savybių komplektais – racionaliai strategišku bei emocionaliai intuityviu – suteikia lakstumo ir didina adaptyvumą. Tąja prasme tai neabejotinas konkurencinis pranašumas ir būdas patirti mažiau nepatogumų gyvenime.

Žmogiškas protas linkęs schematizuoti – taip lengviau klasifikuoti objektus ir prognozuoti jų elgesį. Taip gaunasi ir su Strelka bei Belka. Tai tarsi du skirtingi asmenys, bet kiekviena iš jų tikrai turi po dalį Strelkos ir dalį Belkos.