5 aukštų pyktis

Žinot, kaip tai būna – kažkas supyksta, tada kitas supyksta dėl to, kad pirmasis supyko, o pastarasis į supykimą už supykimą reaguoja supykdamas – taip vienas ant kito galima supykti penkiais aukštais ir daugiau. Kuo daugiau ir kuo kreivesni nuo interpretacijų tie aukštai, tuo greitesnis ir didesnis griuvimas laukia.

Kai kažkas iš šono dekonstruoja situaciją, atrodo, kad laiku pačiupti siūlą ir neleisti nuirti kantrybei nėra taip sunku – tereikia elementarios logikos. Tačiau realybėje situacija kitokia – paprastai suklumpame ten, kur reaguojame neadekvačiai, vedini ne šaltos logikos, o savaime pasileidžiančios neurotinės programėlės. „Nes mes jau ten buvome, mes žinome, ką kokie požymiai liudija, kuo viskas prasideda ir kuo pasibaigs“. Nes kažkada išmokome pamoką ir net nesuabejojame, kad tas šabloninis elgesys gali būti ne naudingas, o žalingas.

Kad veikiame pagal šabloninį modelį, rodo tai, kad reaguojame ne į patį faktą/įvykį, bet į jo interpretaciją arba reakciją.

Ir sugebame taip užsivelti, kad kartu ir teisios, ir nepagrįstai nuskriaustos jaučiasi abi pusės. Kuo daugiau kiekvieno nuoskauda sveria, tuo mažiau šansų išsiaiškinti ir pasiekti balansą.

Ką daryyyt?

Pirmiausia atskirti emocijas nuo jausmų. Emocijos – tai spontaninė nuotaikos išraiška, o jausmai – tai gilesnė ir ilgalaikiškesnė pasaulėžiūros išraiška. Mano galva, su emocijom svarbiausia laikytis vidurio kelio – negniaužti, bet ir neleisti įsisiautėti. Reikia apvaldyti, palaukti kol aprims bangavimas, tada bus galima užsiimti nuosėdų analize. Kadangi spontaninės reakcijos instinktyvios, natūraliai gynybiškos, todėl sunkiai transformuojamos, taigi ties jomis užstrigti neverta. Tačiau tokiu požiūriu reikia vadovautis teisinant ne tik save, bet ir priešingą pusę.

Kai nustoja dominuoti emocijos, laikas pasistengti racionaliai pažiūrėti į situaciją, o tai paprastai reikalauja išlipti iš savo varpinės. Kartais padeda tiesiog pagalvoti ne apie vieną, o apie keletą skirtingų galimų variantų, kurie galėjo įtakoti  konkretų faktą/įvykį, ir įvertinti, kokie duomenys 100 proc. patvirtina, kad mūsų pasirinktas variantas yra tas vienintelis teisingas. Kaip taisyklė, jei esi sąžiningas su savim, duomenų šimtaprocentinei garantijai trūksta.

Trečias žingsnis: susirinkti papildomus duomenis, kurie padėtų objektyviau įvertinti įvykį/situaciją. Stop! Ne pačiai samprotauti ar klausinėti aplinkinių, ką jie mano apie situaciją, o paklausti tiesiai jo dalyvio. Tik atsargiai! – didelė rizika klausimą suformuluoti kaip pretenziją ar kaltinimą. Su uždarais klausimais, suponuojančiais atsakymą „taip“ ar „ne“, taip pat „kodėl…“ irgi nesunku paslysti, nes į juos dažnai į juos integruojame savo nuostatą, kuri skatina tiesiog prieštarauti. Aš ir pati dažnai pamirštu, kad neutraliausias klausimas, leidžiantis surinkti daugiausia klausiančiojo neįtakojamų duomenų yra „kaip“.

Na, ir paskutinis etapas: jei pavyko be papildomos emocinės iškrovos gauti kitos pusės versiją – belieka pradėti kapstyti giliau, t.y. pagalvoti, ar jausmas, susijęs su situacija, yra tiesiogiai jos nulemtas ir pagrįstas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad taip. Tačiau zoom in – kas konkrečiai tame įvykyje ar situacijoje tą jausmą sukelia; kiek dažnai tai kartojasi; kokios aplinkybės buvo pirmą kartą, kai tą jausmą patyrei. Dažnai pasirodo, kad, jei ta pirmoji situacija buvo labai skausminga, į panašias situacijas reaguoji autopilotu. Tačiau  panaši situacija su kitu žmogum anaiptol nėra identiška.

Patirtis: padeda ar trukdo?

Taigi apibendrinus – iš patirties mokomės, kad ateityje pakartotinai nenukentėtume. Tačiau kartu įtvirtiname išankstines nuostatas. Taigi šiuo klausimu galime turėti skirtingą poziciją – ar blogiau būti apgautam iš tiesų nepatikimo žmogaus, ar besisaugant nesuteikti pasitikėjimo kredito patikimam? Galima remtis ir dar bendresniu principu – ar pirminė mūsų santykio su aplinkiniais prielaida, kad žmonės iš esmės geri, ar blogi?

Visi mes instinktyviai trokštam lengvo ir malonaus gyvenimo, užpildyto mus puikiai suprantančių ir vertinančių aplinkinių. Tačiau savaime gyvenimas lengvas netaps, vienintelis būdas jį pakeisti – lengviau į jį žiūrėti. Lengviau – reiškia ir su mažesne patirties našta. Pasilaikykim tik būtiniausius įrankius – tuos, be kurių neišgyventume. Gal keliauti nebus visapusiškai patogu, tačiau lengviau tikrąja to žodžio prasme.

„Jei žinote, kokius jausmus jums sukels bet kuri patirtis, jūsų gyvenime nebeliko vietos naujiems dalykams, nes į viską žvelgiate per praeities prizmę“ (Joe Dispenza „Atsikratykte įpročio būti savimi“).