Medaus tortų testas

Po šių metų vyno ir desertų derinių čempionato buvo akivaizdu, kad bent jau bent trejetą metų dominuoja tendencija improvizuoti vietinių produktų ir tradicinių desertų tematika. Ir mums toks desertų stilius patinka, taigi prieš šventes norėjome grįžti prie lietuviškos klasikos ir todėl šįkart ragavome medaus tortus.

Turbūt kiekvienas iš mūsų turi atsiminimą apie naminį medutį ir juo remiasi ragaudamas šį tortą kitur. Tačiau šįkart mus konsultavusi kulinarinio žurnalo „Verdu ir kepu“ redaktorė Elžbieta Monkevič sako, kad konditeriniai prisiminimai – labai subjektyvus dalykas, o su medučiu situacija dar slidesnė.

„Jei apie tarpukario laikų „Napoleoną“ mes galime kalbėti, tai su žiniomis apie medaus tortą iš to laikotarpio bent jau aš nesusidūriau, taip pat neradau, kad apie medaus tortą rašytų tokios autorės kaip  Zawadzka, Ciundzewicka arba Didžiulienė-Žmona. Taigi yra labai didelė tikimybė, kad to torto tada Lietuvoje nebuvo. Mano nuomone, jis atkeliavo apie 1960-uosius. Konditeriniuose cechuose buvo keptas pagal GOST’ą (valst. standartą), o vėliau paplito į mases, kur įgijo įvairiausių patobulinimų“, – sako profesionali konditerė, 1988 m. atlikinėjusi praktiką „Dzūkijos“ konditeriniame ceche, kuriame medaus tortas buvo vienas iš pagrindinių kepinių.

Remiantis tų laikų receptūra ir technologinėmis kortelėmis, medaus tortą sudarė 7-8 ploni medaus lakštai, pertepti grietinės kremu – jis buvo minkštas, švelni pertepimo rūgštelė papildydavo išraiškingą medaus skonį. Viršus apibarstytas torto lakštų trupiniais, įprastai puošiamas miltelinio cukraus pabarstais per trafaretą.

Vis dėlto, pasak E.Monkevič, medaus tortas yra konditerinis folkloras, taigi egzistuoja įvairiai vadinamos jo atmainos – „Medutis“, „Pensininkas“ arba „PenCininkas“ (dažnai rašoma būtent šitaip), „Meška“, „Bitutė“ ar „Rudutis“, „Pūkuotukas“ ir kt. – kiek besiskiriančios ingredientais ir technologija.

Pavyzdžiui, vieniems tortams naudojami ploni, kočiojami lakštai, kitiems – formoje keptos tešlos lakštai, kurie yra stori ir minkšti. Lakštų skonis priklauso nuo naudojamo medaus natūralumo ir intensyvumo, kartais į tešlą gali būti papildomai dedama karamelės – tuomet jie būna tamsesni. Kremas gali būti rūgštesnis, ruošiamas iš grietinės, pagardintos citrina, arba be rūgštumo požymių – plikytas, sviestinis, ruošiamas iš pieno, cukraus, kiaušinių ir miltų.

Iš tiesų, paragavę 8 medučių iš skirtingų kepyklų, su visais tais skirtumais ir susidūrėme. Rinkomės kepyklas, turinčias daugiau prekybos taškų ir tas, kurios garsėja kokybe: „Crustum“, „Mon Ami“, „J.Gulbinienės įmonė“, „Mažoji ragainė“, „Pinavija“, „Liu Patty“, „Sluoksniai“. Taip pat pasidairėme ir prekybos centruose – „Maxima“ ir „Rimi“, o tai, ką radome IKI, mums net iš pažiūros sukėlė abejonių.

Taigi pristatome savo ragavimo rezultatus.

„Lietuvos kepėjas“. Mažose „Rimi“ ir „Maxima“ sveriamo medaus pyrago nerasite, tačiau abejuose tinkluose yra parduodamas sufasuotas „Lietuvos kepėjo“ medaus pyragas. Beje, neapsigaukite – kilmės šalis: Estija.

Šis pyragas pagamintas iš storų, biskvito tipo lakštų, pertepimo vizualiai atrodo mažokai, tačiau kepinys minkštas ir pakankamai drėgnas, saldus. Ant pakuotės nurodyta sudėtis atrodo natūrali: grietinė, kvietiniai miltai, cukrus, kiaušinių masė, vanduo, tešlos kildymo medžiaga – natrio karbonatas (t.y. soda), medus, druska. Iš pradžių šis kepinys mums pasirodė neypatingas, bet paragavus kitų, šio „akcijos“ pakilo. Be to, tai pigiausias variantas iš mūsų ragautų, tačiau keista, kad kaina „Maximoje“ didesnė nei „Rimi“ – visas 350 g gabalas pastarojoje kainuoja 70 ct (arba 23 %) pigiau.

Kaina už 100 g – 0,68 EUR (Rimi) ir 0,88 EUR (Maxima)

„Mon Ami“. Tai vienas iš dviejų tortų, turinčių daugiausia plonų lakštų. Pertepimas su sluoksniais maždaug 1:1, taigi tortas drėgnas. Jaučiasi gvazdikėlių prieskonis – kažkas panašaus į imbierinius sausainius, taip pat, kaip mums pasirodė citrinos rūgšties skonis. GOST standarto laikais, kai citrina Lietuvoje ne sezono metu buvo prabanga – tai buvo norma, tačiau šiandien citrinos rūgštis mums neatrodo pirmo pasirinkimo ingredientas.  Ir “Mon Ami” dievagojasi, kad citrinos rūgšties nenaudoja – tokį skonį, pasak jų, suteikia citrinos žievelė. Tortas dekoruotas šokoladinio kremo kauburėliu ir papildomu sausainiu, kas medučiui tikrai nebūtina.

Kaina už 100 g – 1,65  EUR

“Crustum”. Ši kepykla medaus torto kaip ir neturi – tačiau, pasak pardavėjos, “Meška” ir yra medaus tortas, kaip mums ir sakė konditerė. Sluoksniuotumas geras, bet paragavę, deja, nepajutome jokio medaus skonio, tik anyžiaus prieskonį. Jis, beje, naudotas ir dekorui, nors šiaip nerekomenduojama patiekalų dekoruoti dalykais, kurių negali valgyti. Be to, kad kepinys buvo visai nepanašus į medaus tortą, tai dar ir gerokai sausas, kas tikrai nėra patrauklu.

Kaina už 100 g – 1,83  EUR

Jūratės Gulbinienės įmonė. Vėlgi storesnių lakštų variantas, tortas labai minkštas – beveik ant ribos, kai gali sugriūti bededant gabalėlį. Medaus skonis nėra ryškus, be to, jaučiasi sodos poskonis. Tortas aplietas šokolado glajumi, kas gal ir suteikia papildomo skonio, bet neturėtų būti dominuojantis medaus torte.

Kaina už 100 g – 1,10  EUR

Mažoji ragainė. Tai pats sausiausias tortas iš ragautų, kremo pertepimuose akivaizdžiai per mažai. Medaus skonis yra, tačiau jis kažkoks dirbtinis, apskritai jaučiasi kažkoks sunkiai suvokiamos kilmės plastiko poskonis. Tokio pyrago ne tik daugiau nepirktume, bet ir už dyką gauto nebaigtume valgyti.

Kaina už 100 g – 1,40  EUR

Pinavija. Dar vienas tortas su itin daug plonų lakštų, jų ir pertepimų santykis geras. Minkštas, bet ne per šlapias. Papločiai šviesūs, švelnaus skonio, jaučiasi medaus skonis ir citrina – nors, kaip mūsų skoniui, kiek per stipriai. Šiaip šis tortas yra arčiausiai to įspūdžio, kurį prisimename apie naminį medaus tortą iš vaikystės. Tačiau tai brangiausias tortas iš mūsų ragautų.

Kaina už 100 g – 2,70  EUR

Liu Patty. Lakštai storesni, minkšti, šviesūs, tačiau medaus skonio nepajutome. Būtent šiam tortui naudotas plikytas kremas, panašus į „Napoleono“. Bendrai tekstūra ir skonis malonus – švelnus, ne per saldus, tačiau klasikinio „Medučio“ mums neprimena.

Kaina už 100 g – 2,09  EUR

Sluoksniai. Tai yra gan nauja, maža ir retam girdėta kepykla, todėl į pradinį testą jos neįtraukėme. Tačiau vis tiek knietėjo palyginti, nes gerai pasižymėjo eklerų teste. Jų medaus torto papločiai tamsūs, medus skonis nėra ryškus (matyt, su kitais priedais), pertepimai kiek storesni už papločius, taigi tortas gan lengvas – mums norėtųsi kiek stipresnio stoto, tačiau tai tikrai skonio reikalas. Pertepime jaučiama ne tik citrina, bet ir jos žievelė. Taigi šis tortas gali drąsiai stotis prie kokybiškų tradicinių medučių.

Kaina už 100 g – 1,90  EUR

Apibendrinus, kai kurie tortai savo skoniu mums nelabai priminė „Medutį“, kaip mes jį suprantame. O keli kokybės prasme apskritai atrodė kažkoks nesusipratimas. Ir tai nelabai pateisinama, juolab, kad jie nebuvo pigiausi – priešingai, kokybės ir skonio prasme juos pralenkė pigiausias “Lietuvos kepėjo” medaus pyragas. Nors ir nelabai medutiškas  – „Liu Patty“ mūsų gomurius palepino, o labiausiai tradicinio medaus torto vardą pateisino “Pinavijos” ir “Sluoksnių” tortai, besiskyrę niuansais: “Sluoksnių” lengvesnis, su dominuojančiu citrinos žievelės, o “Pinavijos” – puikaus stoto su citrinos skoniu. Tik tiek, kad pastarasis apie 40% brangesnis.

Kaip sakė mus konsultavusi profesionali konditerė, „Verdu ir kepu“ redaktorė E.Monkevič, geras tortas yra tiesiog geras tortas – jį tikrai pažinsite paragavę.