Kebabų testas

Ką besakytų valgantieji ir ne, kebabai turi specifinę reputaciją. Nors šis patiekalas turi įvairių kultūrinių versijų, mūsuose tai yra lavašo vyniotinis, į kurį įdėjus gerokai padažo, galima paskandinti bet kokios kokybės ingredientus. Ir tai, kaip ir aplinka, kurioje jie valgomi, nėra kritiškai svarbu per naktis besitūsinantiems klubinėtojams, kamuojamiems naktinio alkio.

Vis dėlto ir šioje rinkoje atsirado vietos išsišokti kitokį supratimą apie maisto kultūrą turintiems hipsteriams, apie kuriuos sklando legendos, jog jie drįso viešai savo reklamoje paskelbti, kad neįsileis pas save stereotipinio kebabo vartotojo su trim juostelėm ir tašele – ir nesvarbu, kad panašiai priešemigracinėje savo būsenoje atrodo garsiausias Lietuvos dizaineris.

Norint paragauti bent 6 kebabų savo testui, reikėjo susidėlioti logistiką, nes lankytojų mėgstamos kebabinės nebūtinai įsikūrę miesto centre, o visų pakampių patikrinti tikrai neįmanoma, taigi teko apsiriboti pagal kelis parametrus – tinklais, vietomis, apie kurias lankytojai yra atsiliepę viešai ir reprezentacinėse miesto vietose esančiomis įstaigomis. Palyginimo paprastumui rinkomės mažą kebabą su jautiena ir česnakiniu padažu.

Taigi mūsų akiratin pakliuvo – Jammi, Wraperia Suppa Kebs, Sinano kebabai, Elite café&Shawarma, Tarbushi bistro ir Desi kebabai. Pradiniame sąraše buvo ir Efeso (Dogano) kebabų kioskas, įsikūręs šalia Minsko IKI, tačiau ant bevardžio vagonėlio teradome lapelį, informuojantį apie atostogas, nors  70-ies FB draugų išgirtoji kebabinė nematė reikalo perspėti. Netoliese įsikūrę „Spartuko kebabai“ irgi tuo metu neveikė.  Gal ir gerai, nes ragauti kebabą lauke darganotu oru ne pats maloniausias dalykas.

Todėl buvo malonu aptikti „Wraperia Suppa Kebs“, kurie Vilniuje planuoja atidaryti jau trečią tašką, namelį Antakalnyje. Nors ir nedidelė erdvė, viskas atrodė taip, kaip turi būti modernioje gatvės maisto įstaigoje. Pagal visus hipsteriškus kanonus netgi aptarnaujantis personalas dėvėjo stilingas prijuostes ir skrybėliukus.

Viskas, kas dedama į kebabus, išdėliota už stiklo lankytojui prieš nosį. Ir reikia pasakyti, kad šiame kebabe buvo didžiausia ingredientų įvairovė – jautienos sluoksnį papildo agurkai, pomidorai, raudonieji svogūnai, kukurūzai, kopūstas, morkos, ridikėliai. Nors jautiena neturėjo tokio šviežiai kepto mėsos riebalo skonio, kaip aprašė Mykolas Pleskas (nors čia gi ne kiauliena), tačiau traškus lavašas su firminiu įdagu, mėsos ir daržovių santykis, papildytas neįkyriu jogurtiniu padažu nuteikė teigimai. Nustebino mažo kebabo dydis ir svoris – puskilograminį patiekalą moteriai įvaldyti vienu ypu yra reikalų; vyrai, aišku, nesiskųsJ Tai brangiausias kebabas pagal kainą, tačiau lyginamoji kaina netgi labai konkurencinga, ypač lyginant su kokybiškai prastesniais variantais.

Svoris 500 g, kaina 3,8 EUR, lyginamoji kaina už 400 g (3,04 EUR)

Tarbushi bistro įsikūręs šalia Mažvydo restorano ir atrodo kaip tikras rytietiškas restoranas – kaltinio metalo baldai, spalvota tekstile išmuštos sienos ir baldai. Beje, nors virš baro kaba trys ekranai, meniu surašytas ranka ant sąsiuvinio lapų. Vienintelis, kas neprimena rytietiško svetingumo, tai kaip įprasta rūškanas vyras, kurį galima įtarti esant savininku.

Čia lavašas atrodo miltingesnis, mažiau apskrudęs, o ir įdaras atrodo minimalistiškai – jautiena, romaninės salotos ir pomidoras, neskaitant padažo, apie kurio pasirinkimą mūsų neklausė. Na, jis neįkyrus, jogurtinis, kiekis saikingas. Mėsa buvo kiek sūresnė, prieskoningesnė nei prieš tai ragautam kebabe, vis dėlto pasigedom bent svogūno. Šis kebabas mums pasirodė saugus pasirinkimas, nes visi ingrediendai atrodo aiškiai ir virškinimo pasekmių dėl slaptų ingredientų galima nesitikėti.

Šis kebabas yra mažiausias ir, nors nėra brangiausias, jo lyginamoji kaina didžiausia.

Svoris 275 g, kaina 2,7 EUR, lyginamoji kaina už 400 g (3,93 EUR)

Jammi. Aplankėm patį geriausią iš 8 šio tinklo taškų – rekonstruotą kebabinę ant Tauro kalno. Žiemiškas vaizdas į skvero medžius nuteikia romantiškai, juolab, kad šalia lango sėdi prancūziškai su drauge kalbanti trumpaplaukė – tokios atsitiktinės detalės prideda šarmo net ir tokioms vietoms.

Kol stovim prie baro, trys žmonės dirba su maistu – su mumis niekas nesisveikina ir nekreipia dėmesio, kol viena nepabaigia savo darbo.

Paragavus lavašas traškus, o sūrumo pojūtis, palyginus prieš tai dviem, auga. Ji papildo ryškus česnako pojūtis padaže, kurio yra tikrai daug. Tai reiškia, kad pavalgyti švariai sunku, nes kandant padažas trykšta per šonus. Be jautienos, viduje  kopūstai, pomidorai, raudonieji svogūnai. Padažo kiekis yra skonio reikalas, virškinimo reikalai irgi individualūs, tačiau šis variantas daliai žmonių tikrai žada pasekmes.

Kebabas iš didesnių, jo galutinė ir lyginamoji kaina – tarp mažiausių.

Svoris 386 g, kaina 2,3 EUR, lyginamoji kaina už 400 g (2,38 EUR)

Sinano kebabų “kioskas” seniau veikė Fabijoniškėse ir nusprogo tiesiogine to žodžio prasme. Girdėjom, kad darbuotoja – laimės kūdikis – atsitiktinai nenukentėjo, o ar atsitiktinai sprogo – nežinia. Dabar Sinanas įsikūręs spalvotai dekoruotame pusrūsyje, kraštiniame Basanavičiaus gatvės name. Iškaba, kaip pritinka kebabinei, dega raudonai, viduj – turkiškas dainas garsiai plėšia televizorius – matyt, kad personalui liūdna nebūtųJ Vėdinimas nekoks, jei reikia laukti – išeisi su kvapu.

Gavę kebabą vėl nustembam dėl svorio – 528 g garantuoja šiam kebabui rekordininko titulą (jei gamintojai nesumaišė kalibro). Meniu parašyta, kad kebabas turėtų sverti 450 g, taigi, matyt, tai sėkmės reikalas.

Lavašas kaip lavašas, paskrudęs pakankamai, tačiau ingredientai beveik skęsta padaže – jautiena, kiniškas kopūstas, pomidorai, agurkai, raudonieji svogūnai. Taip pat yra kažkoks prieskonis, kurio įvardyti juodbruvas vyrukas (savininkas?) šypsodamasis nenori. Bet mes spėjame, kad tai raudonėlis arba čiobrelis – galbūt kažkokia turkiška versija.

Tai ne tik didžiausias kebabas, bet ir pigiausias pagal lyginamąją kainą.

Svoris 528 g, kaina 2,7 EUR, lyginamoji kaina už 400 g (2,05 EUR).

Elite café&Shawarma savo laiku išgyrė Aidas Puklevičius, nors seniau mūsų ragautame kebabe su vištienos filė nebuvo labai gryna, t.y. su kažkokiom dalim, kurias galima traktuoti kaip subproduktus, kas nėra labai patrauklu, kai nematai ką valgai. Bet čia dirba ne vietiniai vyrukai ir viskas atrodo pakankamai autentiškai.

Kebabo įdaras visai nepanašus į prieš tai ragautų. Pirmiausia nustebina itin sausa faktūra – iš tiesų, nuo iešmo gramdoma mėsa toli gražu neatrodo šviežiai kepta ir sultinga, be to kebabo viduje yra kažkokie miltingi priedai – kaip išsiaiškinome, dedama humuso (avinžirnių trintinio) ir tahinio (sezamų pastos). Šio sudėtinio sausumo neatsveria kopūstai bei raudonieji svogūnai,  pagardinti rūgštumo skonį suteikiančiu sumac‘u (žagreniu). Mėsa pagardinta rytietiškais prieskoniais, taip pat jaučiamas harisos (čili pipirų pastos) aštrumas. Receptas tikrai įdomus, bet labai jau nesubalansuotas.

Kebabas iš mažesnių, jo galutinė ir lyginamoji kaina viena didžiausių.

Svoris 340 g, kaina 3 EUR, lyginamoji kaina už 400 g (3,53 EUR).

Trakų g. įsikūrę Desi kebabai turbūt yra viena iš senesnių kebabinių Vilniuje, tačiau interjeras taip prašosi remonto, kad net nejauku – seni baldai su apmušalais ir kvapas, kurio kilmės analizuoti net nenorėjome. Iešmo čia nematyti, mėsą šildo mikrobanginėj. Viduje – įprasta triada – mėsa, salotos, pomidorai, padažas neutralus ne gerąja prasme –  tiesiog neaiškaus skonio. Iš tiesų šitoj vietoj pasuojam – nelabai išeina objektyviai įvertinti skonį, kai aplinka nuteikė antiapetitiškai. Nesinori gadinti žmogui verslo, bet tai toks variantas, kurį ir apibūdinome pirmuoju šios apžvalgos sakiniu. Sorry.

Svoris 323 g, kaina 2,30 EUR, lyginamoji kaina už 400 g (2,85 EUR).

Apibendrinus, kas liečia kebabus, kurie, kaip minėjome, turi galybę versijų, kiekvienas esame ekspertai – savo skonioJ Gal kažkam patinka gausus ir intensyvaus skonio padažas, tačiau mums tokio tipo kebabai pasirodė mažiau patrauklūs (Sinano, Jammi). Kai padažo mažiau, aiškiau matai, ką valgai, jaučiasi natūralus ingredientų skonis – mums tai atrodo ir sveikiau, ir skaniau („Tarbushi Bistro“, „Wraperia Suppa Kebs“). Išskyrus tą atvejį, kai iš neblogų ingredientų gaunasi netinkamos faktūros kombinacija („Elite Elite café&Shawarma“) – jiems vertėtų patobulinti receptą ir daugiau dėmesio skirti mėsos kokybei.

Renkantis pagal kainą nereikia apsigauti – brangiausias kebabas nebūtinai objektyviai brangiausias. Žiūrint į su svoriu susietą lyginamąją kainą situacija keičiasi ir nėra akivaizdžios tiesioginės sąsajos su skoniu ir galbūt net kokybe.

_ _ _ _

Žinia, kebabų rinka pastaraisiais metais labai išsiplėtė ir tapo labai konkurencinga – visų kioskų vienu kartu neapibėgsi, todėl eigoje pildysime šį tekstą naujais testo dalyviais.

Ne vienas komentuotojas po mūsų testo ragino išbandyti „La Turca“ kebabus, kuriems nėra lygių Vilniuje (nors lygiai tas pats sakoma ir apie kitas kebabines). Taigi ištaikėm progą ir išbandėm. Lavašas vidutinio apskrudimo, taigi ne visas traškus, mėsos atrodo daug, santykis su daržovėmis (salotom, pomidorais, vienu pleistriuku marinuoto agurkėlio) net didesnis nei 1:1. Tačiau padažo tikrai mažoka – jautiena juk liesa, daržovių nedaug, taigi ir sutepimo, kad geriau gomuriu slystų, trūksta. Šis kebabas aiškumo ką valgai prasme panašus į “Tarbushi bistro”, tik daugiau sveria ir jo galutinė bei lyginamoji kaina yra didžiausia Vilniuje.

Svoris 326 g, kaina 4 EUR, lyginamoji kaina už 400 g (4,91 EUR).