Kanelių testas

Galima daryti prielaidą, kad kanelės Lietuvoje yra antras populiariausias konditerinis kepinys po kruasanų, nes jas turi dauguma kavinių ir kepyklų. Tačiau tai labai įnoringas klasikinis prancūziškas kepinys, kurio pagrindiniai ingredientai – kiaušiniai, pienas, cukrus, miltai, vanilė ir romas. Jį kepant labai svarbu tinkamos produktų proporcijos, temperatūrinis režimas – vos tik kažkas ne taip, kepinys gaunasi nevykęs – dėl to retas užsiima su jomis namie.

Pasak profesionalios konditerės, studijos „Baker Street“ įkūrėjos ir vadovės Valerijos Livanovos, visų pirma, kanelė turi būti iškepusi. O tai reiškia, kad jos paviršiuje neturi būti šviesių neiškepusių plotų – visa kanelė turi būti pasidengusi ruda, traškia, blizgia plutele, tačiau neturi būti pajuodusi ar su degėsio prieskoniu. Tačiau kanelės vidus – kontrastas išorei – šlapias, minkštas ir būtinai korėtas.

„Tačiau reikia atskirti teisingą šlapią kanelės tekstūrą nuo neiškepusios šlapios konsistencijos. Neiškepusi kanelė stipriai veliasi burnoje ir primena “neiškepusį storą blyną”. Iškepusi kanelė maloniai šlapia, tačiau neturi žalios tešlos poskonio. Be to, viduje negali būti didelių oro tarpų, kurie rodo, jog kepimo metu kanelės tešla stipriai bandė “lipti” iš formos“, – sako V.Livanova.

Tiesą sakant, neatsimenam, kad mūsuose būtume ragavę kažką panašaus, taigi įtariame, kad laukia iššūkis, kurio gera pabaiga negali būti užtikrintas.

Šįkart nusipirkome kanelių 8 vietose (kepyklose ir kavos namuose): „Mon Ami“, „Thierry“, „Crustum“, „Biržų duonos“, „Bruzgų“, „Markizetės“, „Mindaugo“ ir „Huracan“. Jų kaina svyravo nuo 0,6 EUR iki 1,5 EUR, taigi vidutinė – 0,96 EUR. Beje, jos būna dviejų dydžių, ir taisyklės, kad mažos kanelės kainuos mažiau, negalima taikyti 100% atvejų – pasitaiko ir anomalijų.

Mon Ami kepyklėlė. Kanelė iš didesnių – aukšta, bet siaura ir palyginti lengva – greičiausiai tai lemia tekstūra, kuri iš visų ragautų kanelių lengviausia. Kanelė porėta, tačiau turi keletą didesnių oro pūslelių, kurių teoriškai neturėtų būti, be to, vidus turėtų būti drėgnesnis.  Kaina iki 1 EUR, tačiau lyginamoji – tarp didesnių.

Svoris 38 g, kaina – 0,89 EUR, lyginamoji kaina už 50 g – 1,17 EUR.

Thierry kepykla. Kanelė iš didžiųjų, galima rinktis su romu ir vanile (kas turėtų ir taip numatyta originaliam recepte) arba su apelsino žievele. Tekstūra porėta, pakankamai drėgna, tačiau per minkšta ir veliasi. Tačiau paragavus kitą dieną – tekstūra jau normali.

Svoris 54 g, kaina – 1 EUR, lyginamoji kaina už 50 g – 0,93 EUR

Crustum. Kanelė iš didžiųjų, vieną kartą stipriai karamelizuotu paviršiumi  ir lipniu vidumi, kitą kartą – mažiau apskrudusia išore ir sausesniu vidumi. Beje, ši kepykla kaneles parduoda pagal svorį (19 EUR už kg), tiesa, mūsų svarstyklės rodė mažiau gramų, nei jų.

Svoris 53 g, kaina – 1,1 EUR, lyginamoji kaina už 50 g – 1,04 EUR ( oficialiai 0,95 EUR)

Huracan coffee. Kanelė iš didžiųjų, mažai porėta, gumos tekstūros su kažkokiu vaistiniu prieskoniu, primenančiu žolelių bitterį. Esame girdėję, kad jas vežasi šaldytas iš Prancūzijos – na, mūsų galva ir skoniu, tai nepasiteisina.

Svoris 62 g kaina – 1,2 EUR, lyginamoji kaina už 50 g – 0,97 EUR.

Biržų duona@Kmyninė. Kanelės smulkios, paviršius stipriai karamelizuotas, vidus porėtas, kiek per stangrus, tačiau dar ne guminis. Kaina, taip pat ir lyginamoji, mažiausia.

Svoris 26 g, kaina – 0,25 EUR, lyginamoji kaina už 50 g – 0,49 EUR.

Bruzgų saldumynų namai@SmallTalk. Kanelė maža, atrodo neišvaizdžiai, sukrypus (matyt per anksti išimta iš formos) vidus ne visai tolygiai iškepęs – apačioj labiau, viršuje – mažiau, tačiau skonis nėra blogas. Tačiau tai pati brangiausia kanelė, kurios lyginamoji kaina kavinėje visiškai neadekvati.

Svoris 31 g, kaina – 1,5 EUR, lyginamoji kaina už 50 g – 2,42 EUR

Markizetė@VeroCafe. Kanelė iš mažųjų, iš išorės gerokai per mažai apskrudusi, prapjovus nustebina tekstūra – vidus beveik neporėtas. Vis dėlto jis nėra panašus į gumą, greičiau į minkštą, nedakepusią tešlą.

Svoris 36 g, kaina – 0,65 EUR, lyginamoji kaina už 50 g – 0,90 EUR

Mindaugo kepykla. Kanelė iš mažųjų, išorė gerai karamelizavusis, vidus porėtas, drėgnas.

Svoris 27 g, kaina – 0,6 EUR, lyginamoji kaina už 50 g – 1,11 EUR

Jau po testo kažkas komentaruose rekomendavo paragauti „Prezo kepyklėlės“ kaneles, kaip vertas dėmesio. Taigi paragavome. Na, tikrai ne kаžką – ir tai matyti iš nuotraukos. Apie jokį išorės karamelizavimąsi kalba čia neina, vidus iškepęs netolygiai, beveik neporėtas, vietomis košės konsistencijos.

Svoris 45 g, kaina – 0,53 EUR, lyginamoji kaina už 50 g – 0,59 EUR

Taip pat vėliau ragautos Rimi Lietuva, kanelės yra supakuotos po keturias. Aišku, kad išorė nėra traški, nes laikyta šaldytuve, tačiau paviršius karamelizavęsis, nors apačia jau turi lengvą degėsio prieskonį, vidus porėtas ir drėgnas. Skonio prasme galima statyti prie padorių, panašių į kepyklų, be to, kanelė iš didesnių ir pigesnių, tačiau…sudėtyje rasime ir stabilizatorių, ir tirštiklių, ir glicerino, vietoj romo – degtinės+romo esencijos.

Svoris 47 g, kaina – 0,47 EUR, lyginamoji kaina už 50 g – 0,50 EUR

ŠmikiŠmaki.   Ši kanelė nustebino kokybiška konsistencija – buvo drėgna, tačiau nei guminė, nei lipni. Aišku, apie išorės (ne)traškumą nėra ką kalbėti, bet norėtųsi šią kanelę paragauti ką tik iškeptą – o gal?:) Be to, šios kanelės lyginamoji kaina labai patraukli.

Svoris 55 g, kaina – 1 EUR, lyginamoji kaina už 50 g – 0,91 EUR

Beje, Niujorko kanelių testuotojai labai akcentavo natūralios vanilės ir romo kvapą – tuo tarpu nuo vilnietiškų kanelių tokio dvelksmo nepajutome.

Pasak „Baker Street“ vadovės, klasikinė kanelė – vanilė ir romas, tačiau kanelių tešla gali būti gardinama ir kitais prieskoniais. Be to, šiuo metu populiarios skirtingais kremais įdaromos kanelės. Tokių Vilniuje esame užtikę „Biržų duonoje“ ir „Clafuti“ kepykloje Lazdynuose – su mango ir aviečių įdarais.

Apibendrinus, mes suprantame, kad tobulą kanelę iškepti sunku, tačiau nei viena iš testuotų kanelių išskirtinai nesužibėjo. Daugelis jų laikomos šaldymo vitrinose, kuriose kepiniai sudrėksta ir iš jų nebegali tikėtis jokio traškumo.

Be to, kaip ir minėjome pradžioje, kanelė yra toks lepus kepinys, kad daugelyje vietų negali tikėtis pastovios kokybės – vieną kartą bus gerai, kitą nelabai – pvz. per daug guminis, per daug panašus į pudingą ar per daug lengvas ir sausokas vidus.

Šiuo konkrečiu atveju, t.y. tą dieną, kai testavome, prasčiausios kanelės buvo kavinėse „Huracan“ ir „Vero cafe“ (tiekia „Markizetė“), viena kavinė stipriai išsišoko su kaina. Pakankamai geras kainos-kokybės santykis buvo „Thierry“ ir „Crustum“ kepyklose (abejose kanelės didesnės) ir „Mindaugo kepykloje“ (kanelės mažos, tačiau bene geriausios kokybės).

Pasak V.Livanovos, skaniausios kanelės maždaug po šešių valandų nuo iškepimo. Jos turi būti pilnai atvėsusios ir šiek tiek “susitovėjusios”. Nuo ilgo laikymo kanelės tampa minkštos, praranda savo žavingą traškesį, todėl rekomenduotina jas suvalgyti ne vėliau nei po 48 valandų nuo iškepimo.

Net jei kažkas Vilniuje ir iškepa ar iškeps tobulas kaneles, svarbiausia sugebėti tą kokybinį lygį išlaikyti.