Sugamour

Naujausia Vilniaus desertinė „Sugamour“ „Instagrame“ jau turi daugiau nei kelis šimtus postų – iš tiesų, per vitrininius langus vokiečių gatvėje ši vieta spindi – pradedant interjeru, baigiant įvairiaspalviais desertais vitrinoje. Pradėti varvinti seilę skatino ir išankstinė komunikacija, pradėta dar neatvėrus durų – video mums rodė, kaip turi atrodyti tikri kruasanai. Konditerės Katerinos Buldakovos vardas irgi veikė kaip savotiška kokybės garantija.

Taigi, kai tik tos durys į spindinčią desertinę atsivėrė, pasipylė visos tos puikiai atrodančios ir daug žadančios nuotraukos. Tik įžengus pro duris, atsirita prabangos bangelė – baltas lipdiniuotas interjeras, auksu ir krištolu spindinčios detalės, gyvos gėlės, švelnūs baldų apmušalai, ryškus apšvietimas, kuriame desertai atrodo superryškūs.

Tačiau nuo pirmo kąsnio tas superyškumas akimirksniu užgęsta. Kas tai – užaukštintų lūkesčių sindromas?

Migdolų tartaletė kietoka, nepatogiai trupa lėkštėje ir sunkiai duodasi pasmeigiama, avietinis įdaras uogų skonį turi, tačiau kažkoks jis blankus…Gal tiesiog mažai cukraus? Keista, nes pati visų kepinių receptuose cukraus mažinu bent trečdaliu, o čia net man mažai…

Apsilankiusios draugės įspūdžiai tokie patys – apelsinų deserte su cinamonu pastarojo nejusti, desertas gaivus, bet saldaus malonumo nė kvapo.

Su reprezentaciniu kruasanu dar blogiau – jis gerokai, oi gerokai skiriasi nuo reklaminių foto, kurios buvo sukėlusios, manau, pagrįstus lūkesčius dėl padoraus kruasano mieste, kuris galbūt net pranoktų mūsų taip mėgiamus Mindaugo kepyklos kruasanus, bet realybėj jie buvo baisesni nei Thierry – tuščiaviduris, susitraukęs ir burnoj besiveliantis kepinys. Tai kur tas žadėtas traškus ir iš daugybės sluoksnių kruasanas?

Pusryčių meniu skamba gerai, ir ši šviesos pilna desertinė būtų puiki vieta proginiam brunchui. Tačiau mano kolegos benedikto kiaušų baltymas buvo snarglinis, kas man jau yra visiška tragedija. Ir sau tyliai džiaugiausi, kad pasirinkau bolivinių balandų košę su kepintomis daržovėmis ir avokadais, kiaušiniu, virtu 63.5℃ 45 min., lapiniu kopūstu Kale, parmezano sūrio traškučiais. Jei ne kietas kaip akmuo avokadas, tai patiekalas būtų buvęs visai neblogas, nors antrą kartą jo neužsisakinėčiau – neįsimintinas.

Apibendrinus, „Sugamoure“ glamūro daugiau negu skonio tiesiogine prasme. Vilniuje trūko glamūrinės desertinės, kurioje galėtum apsilankyti po filharmonijos koncerto ar baleto, bet bent jau šiuo metu skonio receptoriai ramūs – po pirmojo bandymo kartoti ar ragauti naujų desertų nėra įkvėpimo. Tačiau tikiuosi, kad po kelių mėnesių situacija pagerės.