“Gerai, kad turiu mygtukų, kuriais galima išjungti visokius moteriško susijautrinimo reikalus“ – pagalvojau pirmą kartą išbandžiusi krav maga treniruotę, kurioje be trenerio dar dalyvavo keturi vyrai.

Mistinį „krav maga“ pavadinimą pirmą kartą išgirdau po to, kai vėlų vakarą skeitindama Katedros aikštėje neįvertinau prisiartinusio vaikino kėslų ir vos nenusiverčiau nuo judančio pagrindo po kojom, kai jis spontaniškai bandė mane apkabint. 19 atvejų iš 20 ten sulaukdavau draugiško pasidomėjimo ir pagalvojau, kad visai nesu pasiruošus tam vienam kitokiam atvejui. O apie krav magą – žydų savigynos sistemą – man paporino kitas vaikinas, iš šono matęs tą mano situaciją.

Klubą išsirinkau peržiūrėjus tris interneto svetaines – pasirinkau tą, kurio reprezentacija internete atrodė rimčiausiai, šiek tiek įtakos turėjo ir lokacijos patogumas.

Atvykusi persirengimo kambaryje užtikau tik vieną bičą, iš kurio sužinojau, kad treniruotėse moterų yra buvę, tačiau šiuo metu nėra, o ir šiaip jas lanko nedidelis būrelis žmonių. Hmm, gan uždaras vyrų klubas. Bet pirmas sutiktasis į mane reagavo visiškai normaliai, netgi patarė, kad geriausia rengtis ne apšilimo kelnes ar dviratininko šortus, o timpas ir trumparankovius marškinėlius (jo, jo, aš turiu terbą, kurioje „visiems gyvenimo atvejams“ tinkami sportiniai drabužiai – apšilimo kelnės, bėgimo timpos, sportinė liemenėlė, marškinėliai trumpomis rankovėmis ir be rankovių, džemperis, kojinės, rankšluostis, gertuvė). Beje, persirengimo kambarys vienas, t.y. bendras, bet yra širma.

Apie šios savigynos sistemos ypatumus jau buvau pasiskaičiusi, taigi belaukdami likusiųjų, su treneriu šnektelėjom apie šio klubo skirtumus nuo kitų – konkurentų kritikuoti jis nenorėjo, bet galima buvo nuskaityti tarp eilučių. Beje, salė padarė gerą įspūdį – nors kitose nebuvau, buvo matyti, kad painvestuota ir padaryta taip, kaip reikia.

Prieš pradedant apšilimą treneris pasiteiravo apie mano patirtį ir ištvermę. „Mėgėjiško lygio“ – reziumavau. Tačiau apšilimą, kurio metu, šokinėdami nuo kojos ant kojos, paeiliui sukom ir mojavom visom galūnėm, ištvėriau baisiai nepridusus ir nepamėlynavus. Nors treneris minėjo, kad apskritai „apsukas“ yra šiek tiek sumažinę, nes ne visi gerai toleravo ankstesnį krūvį. Trukmė įprasta – su tempimais iki 15 min.

Toliau pradėjom treniruotis blokus ir smūgius kojom, kumščiais, alkūnėmis. “Choreografija” kol kas nesudėtinga, ypač kol darai viena. Po to stojom dirbti į poras. Trys patyrę bičai atskirai, o aš su kitu, matyt, ne itin seniai pradėjusiu treniruotis. Tam reikalui užsidėjome blauzdų apsaugas ir pirštines. Tas pasispardymas man visai pradėjo patikti. Tačiau mano partneriui, spėju, buvo ne itin faina – matėsi, kad nelabai norisi man spirti ar imituoti smūgį kumščiu į veidą.

Beje, krav magoje, kadangi tikslas yra efektyviai neutralizuoti agresorių, gynyba pereina į puolimą. Ir, skirtingai nuo rafinuotų rytų kovų menų, jos filosofija turi vieną esminį principą – čia, kaip ir gatvės realybėje, nėra vietos kovos etikai, taigi visos priemonės tinkamos. Wiki sako, kad krav magą praktikuoja Izraelio, Lenkijos, JAV, Kanados policininkai, karininkai, specialiųjų tarnybų ir apsaugos darbuotojai.

Tačiau visa tai tik įžanga į daugiausia kontakto reikalaujančią dalį – gynybą parteryje, t.y. ant žemės. Štai čia ir tenka išjungti mygtuką, kuris daro nepatogiu tokio žanro kontaktą su svetimu žmogumi, ypač priešingos lyties. Tu guli paslika, o jis imituoja smaugimą. Tu susirieti, užmeti vieną koją ant peties ir verti jį žemėn, laikydama už rankos; tada maksimaliai prisitrauki dubeniu prie jo korpuso ir atsilenkinėji lauždama ranką. Yra ir kitų variacijų, kur abi kojas keli ant pečių, spaudi agresoriaus žąstus, o riešus plėši į priešingas puses. Beje, sunku suvokti, kokį efektą sukeli, kol neatsiduri agresoriaus rolėje. Šioj vietoj jau negalėjau susilaikyti nežvengus, kai, užmiršusi savo rolę pradėjau smaugt mane smaugiantį priešininką. Prisimenu, kad kažkurioj treniruotės daly, demonstruojamus smūgius įsivaizduojant realybėj, iš burnos išsprūdo moteriškas parypavimas „o dieve, o dieve“.

Žodžiu, treniruotė užtruko dvi valandas – jų metu stengiausi koncentruotis į veiksmą ir nesigilinti į kontekstą – ką aš čia veikiu su penkiais vyrais. Išskyrus savo partnerį, aš jų beveik nestebėjau ir nežinau, ar jie stebėjo mane. Treneris tikrai skyrė dėmesio pakartotinai aiškindamas, atrodo, nesudėtingą techniką ir kaip tai vyksta realybėje. Tačiau santykis buvo labai neutralus – dar prieš treniruotę kalbėjom, kad, jei moterys treniruojasi su išlygom – vyrai paprastai rezervuotai naudoja jėgą – joms gali susiformuoti neadekvatus situacijos vertinimas. Todėl geriausia treniruotis su tos pačios lyties parteriu arba draugu, su kuriuo nesivaržai kontakto. Beje, kitą dieną po šios treniruotės mėlynių buvo mažiau nei šokių aplink stulpą. Pieno rūgšties jokiam raumeny neprisikaupė, jautėsi tik bendras kūno apsunkimas.

Apibendrinus, galvoju, kad savigynos įgūdžiai būtini, nes tą kartą, kai jų prireiks, jie gali būti gyvybiškai lemtingi. Tačiau reikėtų pasidomėti specifiškai į moteris orientuotu kursu, arba imti individualių pamokų, kas kažkokį periodą atšviežinant įgūdžius.

Pabaigai, kai kas klausė – ar ten galima susipažinti. Jei treniruotėje vien vyrai, nepastebėtai likti turbūt neįmanoma. Tačiau tie vyrai ten ateina rimtai treniruotis ir flirto apraiškos, mano galva, trukdytų. Be to, abejočiau ar tokiems treniruotiems vyrams imponuoja kietos moterys. Beje, ranką man kietai paspaudė treneris ir vienas iš trijų vėliau į salę atėjusių bičų. O su atviru susidomėjimu į mane žiūrėjo tik vieno iš jų atsivestas sūnelis:)