Apie pokalbius, kurie prilygsta seksui

Keistoka rašyti apie pokalbius, kaip apie pirmą kartą. Tačiau naujumo pačiame formate visgi yra. Turėjau garbės būti pakviesta į so-called secret book club diskusiją. Turint galvoje, kad viskas vyksta namuose, ir sumanytojai laikosi kamerinio formato – max. 5-6 dalyviai, tai jaučiuosi rimtai papromotinta:)

Tiesa, diskusija buvo ne apie knygą, bet konkrečia tema – apie mirtį – taigi turėjo preliminarią agenda ir netgi buvo lengvai moderuojama.

Iš pirmo žvilgsnio formatas atrodė kiek dirbtinis, juolab, kad iš kompanijos geriau pažinojau tik vieną žmogų, o, pasak Belkos, gilesni pokalbiai natūraliai randasi tik prie butelio, t.y. gerokai pamirkius smegenis.

Vyno turėjome, bet pokalbis įsivažiavo, jam didžiojo kraujotakos rato neapsukus nė 10 kartų (jeigu ką, tai vienas ratas trunka apie minutę:).

Temai ypatingai nesiruošiau, tiesiog pasitikslinau su keliais šaltiniais dėl dažniausių mirties priežasčių pasauliniu mastu ir visai netyčia užtaikiau ant TED pranešimo apie laidojimo paslaugų dizainą.

Tačiau jau per pirmą pasisakymų ratą kilo naujų asociatyvių minčių – buvo paliesti skirtingi aspektai ir antrinti norėjosi kiekvienam iš jų. Netgi jaučiau tam tikrą nekantrumą, kad pamiršiu tai, ką noriu pasakyti, kad pokalbio gija nusivys per toli ar per stipriai išsišakos.

Buvo naudinga save stebėti, nes dažnai neturiu kantrybės žmonių išklausyti iki galo – vos supratusi, ką kitas nori pasakyti, turiu polinkį įsiterpti, pertraukti. Ir tai laikau itin žalingu įpročiu. Taigi susivaldyti ir go with the flow nebuvo labai lengva.

Nors apskritai to diskusija pavadinti negalėčiau – čia nebuvo susikertančių argumentų, tiesiog apsikeitimas įžvalgomis ir asmenine patirtim. Tikslo prieiti prie kažkokių išvadų kaip ir nebuvo, tačiau ir neatrodė, kad to trūksta – matyt, kiekvienas kažką užfiksavo sau asmeniškai.

Grįžusi mąsčiau – ar vis tik pokalbio malonumas slypi klausyme – kažko sužinojime, pašnekovų pažinime, ar kalbėjime – galimybėje išsakyti savo požiūrį, gauti dėmesio.

Reikia pripažinti, kad gerokai dažniau mane ištinka antrasis variantas, kai matai, jog tavęs kažkas klauso su susidomėjimu. Ir gerokai rečiau pavyksta didžiulį malonumą gauti iš klausymo.

Tą vakarą man taip pat įdomiausiai skambėjo ne pačios įžvalgos, kurios ne taip jau dažnai būna originalios, o jas iliustruojantys pavyzdžiai – asmeniniai arba kažkur girdėti/matyti.

Taip pat pokalbio turinys įgauna papildomo žavesio, kai pradedi stebėti kalbantįjį – jo manieras, emocijas. Ir tik dabar supratau, kad viskas priklauso nuo vaibo.

Rašytoja Ursula K. le Guin knygoje „Telling is listening“ tam iliustruoti pasitelkia paaiškinimą apie amebų susiliejimą, idant pasikeistų genetine informacija (nors įprastai jos dauginasi dalydamosi): „All living beings are oscillators. We vibrate. Amoeba or human, we pulse, move rhythmically, change rhythmically; we keep time. (…) Successful human relationship involves entrainment — getting in sync. If it doesn’t, the relationship is either uncomfortable or disastrous“.

Pasak jos, klausymasis nėra reakcija, tai susijungimas – kai mes klausomės, tampame veiksmo dalimi.

Taigi kompanija buvo maloni, tačiau, kaip mano skoniui, per mažai ekscentriška. Mane visada traukė nestandartas – kartais žmonės sako, kad mano vienas ar kitas draugas keistas. O man jie atrodo kuo normaliausi, t.y. aš suprantu jų mąstymo ir veikimo principus. Tačiau statistiškai normalūs žmonės man dažnai atrodo visiški mudakai.

Taigi galvojau, kur slypi tokių pokalbių sėkmė? Sėkmė man yra įkvėpimas – kai stebi, girdi ir atvirai žaviesi.  Jei viename pakete pasitaiko ne maistryminis požiūris į kasdieninius dalykus, unikalios patirtys bei ekspresija ar savitas kalbos stilius, tai būna bomba. Jeigu gaunasi rezonansas su asmenine patirtim ar įžvalgom, tuomet jau visai mindblowing. Realiai tai kaip seksas, tik niekas nepasmerks už parnerių keitimą ar grupinį reikalą.