Apie laumes ir pirties ritualus

Tai, kad norėčiau moteriškos kompanijos, su kuria būtų galima kaimiškoje pirtyje pasimėgauti kūno priežiūros procedūromis su natūraliomis priemonėmis, susvajojau gal prieš kokius penkerius metus. Apie tai nuolat pagalvodavau, tačiau nuo nulio organizuoti man neatrodė gera idėja. Gal ir ne keista, nes palūkėti, kol aplinkybės pačios susiklostys, man priimtinesnis būdas, nei imtis aktyviai jas keisti (kartais tai reiškia tiesiog prievartauti).

Iš to gaunasi, kad lengvai sueinu į kontaktą su žmonėmis ir tas aplinkybes greitai pastebiu. Taigi šįkart kalba apie pirtinimąsi užėjo persirengimo kambaryje po jogos užsiėmimo. Jau esu rašiusi, kad mėgstu autentišką pasipirtinimą be maudymukų ir dušų, o atsisakyti rudeniškai šalto prūdo, upelio, ežero ar eketės žiemą man lygu nubraukti pusę malonumo. Taigi raktažodis „laumiavimas“ buvo signalas, kad čia sava chebra.

„Pirties dienos“ laukiau taip, kaip vaikai Kalėdų, tačiau detalėmis – kas, kur, kaip – nesidomėjau ir specifinių lūkesčių neturėjau. Kai važiavau į Pilaitę, ten tikrai nesitikėjau išvysti beveik etnografinės pirties – jaukaus medinio namo su visokiais rakandais viduje, džiovintais žolynais, austomis lovatiesėmis ir megztomis servetėlėmis. Man tokie dalykai –  kaip vaikui Disneilandas – negalėjau atsispirti goduliui fotkinti viską aplink – tarsi tai būtų vienintelis būdas visą tą grožį įsisavinti, įtraukti į save. Aplėkusi prūdą, upelį, skubėjau vidun, kur buvo šilta nuo židinio, ir norėjosi nusispirti batus bei įlįsti į drobinius marškinius.

Susirinko ir kitos – buvom šešiese – mes, dvi naujokės, dvi jau dalyvavusios ir dvi pirtininkės – laumės išties. Susėdom prie stalo gerti žolelių arbatos su medum ir buvom supažindintos su taisyklėm – pirty nečiauškėt – ilsėtis pačiai ir duoti kitoms; būti tiek, kiek malonu, elgtis pagal pojūčius; būti egoistėms – nesirūpinti kur kaip kas, žiūrėti savo patogumo.

Suprantama, kad tokiam formate jokių drabužių nėra, kaip ir neturi būti plastikinių indų, sintetinių prausiklių ir visokių kitokių reikalų. Tačiau kepurę reikia dėvėti – ne tiek dėl plaukų, kiek dėl smegenų. Aš nuosavos pirties kepurės neturiu – baisūs man tie veltiniai kepeliušai, bet apsidžiaugiu čia gavusi šaunią megztą kepuraitę su bumbulu.

Pirmas užėjimas į pirtį – apšilimas. Susėdę ant laktų, pirmiausia kiekviena sumerkiam pirštus į dubenį ir kažką palinkim sau ir visoms, tada vanduo pilamas ant akmenų su palinkėjimu „te išsipildo“. Viskas įsivažiuoja – iš tiesų gera girdėti spragsėjimą, šnypštimą, vandens lašus, atsimušančius į skardą, lapų čežėjimą. Poros atsidaro, kūnas ima rasoti. Beje, pirtis yra ne tik termoterapija, bet ir aroma-, akustinė ir vibroterapija, todėl kuo daugiau dėmesio bus įvairiems pojūčiams, tuo didesnis malonumas.

Kai pirtininkės pradeda mojuoti vantomis, pajunti karšto oro gūsius – tokiais atvejais aš beveliju gulėti, bet padeda ir šaltam vandeny sušlapinta vanta, dedama ant veido. Beje, padoriai surišti, t.y. išdžiovinti vantą irgi reikia mokėti – lapeliai turi sugulti plokščiai. O apšilimas buvo rimtas – vienu momentu jau atrodė, kad to vieno karto pakaktų, o laukė dar trys užėjimai. Po šio karto atvėsti ėjom į priepirtį, prie stalo. Gėrėm daug arbatos su medumi ir citrina. Viena kitai pamasažavom galvas, sprandus, įtrynėm plaukus aliejais. Šaknims naudoju mišinį iš varnalėšų, ricinos, alyvuogių aliejaus su erškėčių, ramunėlių, čiobrelių, šalavijo ir vetiverio eteriniais aliejais, visam ilgiui – mišinį iš sezamų, argano, migdolų, simondsijų aliejaus. Ant kūno aliejai tepami tik po paskutinio pabuvimo pirty, nes uždaro poras.

Antras užėjimas skirtas įsitrynimui druska su žolelėmis ir eteriniais aliejais – ji ne tik valo odą, bet ir subtilius teršalus. Gulim sukėlę kojas į viršų, girdim čežant druską dubenyse, tada ji barstoma ant kūno. Trinam odą – iš pradžių druska šiurkšti, po to truputį aptirpsta, tačiau visos mėgsta skirtingai – vienos švelniau, kitos stipriau – trinam viena kitai nugaras. Jei kur yra nubrozdinimų – graužia, reikia žiūrėti, kad nepatektų ir į akis.  Pagalvoju, kad moderniam gyvenime žmogiškų prisilietimų kiekis yra dozuotas…Kaip šitą badą išgyvena vyresni, vieniši žmonės, neturintys vaikų? O čia gali drąsiai paprašyti ko nori. Beje, būtent čia pasireiškia seserystė – ramus ir švelnus moteriškas bendrumas, noras pasitarnauti viena kitai.

Po druskos – eilė prūdui. Jis šaltiniuotas, man atrodo šaltesnis net už eketę. Svarbu triskart sušlapinti sprando viršų, ten kur prasideda kaklo slanksteliai. Kaip tai padarysi, skonio reikalas – kai kurios šoka ir neria ūmiai, kažkas tiesiog šlapina tą dalį, aš brendu nuosaikiai, tada tupiu ir skaičiuoju minimum iki 5. Išlipu, įbrendu vėl. Pabuvus vandeny kiek šąla kojos, bet išlipus – gera, nuo kūno sklinda garas. Grįžtame.

Vėl pasėdime prie stalo, pageriame arbatos, pakalbame. Tada laikas vanotis. Čia jau yra reikalų – galvoju apie pirtininkes – mums karšta gulėti, o jos dar turi plakti vantomis. Tų būdų yra įvairių – nuo švelnaus glostymo lapais, sąnarių bei kitų kūno dalių pašildymo prispaudus ar užklojus vantomis iki intensyvaus plakimo, kad visi velniai išlakstytųJ Mes pradedam „kristi kaip lapai“ – sulaukusi savo eilės vanojimui, jau labai noriu į prūdą… Aš paskutinė, taigi maudantis kompaniją palaiko tik juodas katinas. Išlipus dar pažaidžiu su juo ant žolės. Nu tikrai jaučiuosi kaip raganaJ

Beje, nemėgstu šaltame vandenyje šlapinti galvos, bet šitą nuostatą jau kvestionuoju, nes kas išbandė sako, kad nėra nieko malonesnio, kaip atsigulti ant vandens ir būti partraukta į krantą už kojų. Šį kartą išlipus jau svaigsta galva, grįžtant žiūriu, kad nepaslysčiau. Maunu tiesiai į pirtį, užkeliu ištiestas kojas, sukasi planetos – rimtai. Delnuose pradeda suktis kažkokie sūkuriai – pagalvoju, kad išneša konkrečiai, ne prasčiau nei kanapių suktinė. Dar kiek paguliu ir einu pas visas arbatos.

Paskutinis užėjimas – įsitrynimas medumi. Beje, vyr.pirtininkė sako, kad šiemet liepų medaus nėra, taigi nereiktų apsigauti perkant. Kaip ir su parduotuviniu, kuris toks sintetinis, kad tie cukraus gumulai nelabai tirpsta.  Apskritai pirty, kur poros atsiveria, reikia žiūrėti, kad niekur nebūtų jokios sintetikos ir teršalų, nes kelias įsiskverbti visiškai atviras. Natūralus medus taip susigeria į odą, kad nebelieka lipnumo, kūno nebereikia plauti vandeniu. Dabar laikas tepti aliejais. Kūnui naudoju mišinį iš linų, kanapių ir kviečių gemalų aliejaus.

Dar pasėdim, pavalgom – šįkart prigriebiau tik natūralaus jogurto be priedų, kurį garfinu medumi, ir bananą. Kitą kartą tikrai nešiuosi ūkininkės varškės sūrį ir „Rugučio“ keptą bemielę pilno grūdo duoną su dilgėlėm. Norėtųsi dar sėdėti, bet nejučia prabėgo keturios valandos, sekmadienio vakaras, taigi reikia keliauti namo ilsėtis.

Ramybės ir tyrumo pojūtis liko ir kitą dieną – lėtesni judesiai, didesnis jautrumas ir atidumas aplinkai bei pojūčiams. Po tokio išsivalymo ir atsišviežinimo labiau galvoji, ką dedi į burną, nesinori sintetinių drabužių, kvepalų.

Apskritai turiu pasakyti, kad tradicinis baltiškas pirties ritualas yra veiksminga psichofizinė praktika – esu šiokių tokių dalykų bandžiusi ir galvoju, kad „savi marškiniai visada arčiau kūno“. Šiandien man atrodo, kad greta kasdieninės klasikinės jogos, bėgimo (beje, eilinį kartą įsitikinau, kad jo metu itin gerai jaučiu ryšį su savim ir… pavadinkim tai absoliutu) ir tokio kokybiško pirties ritualo kartą į savaitę ar dvi, man daugiau nieko ir nebereikia.

Kažkas pasakytų, kad tai viso labo kūno reikalai. Tačiau mano patirtis rodo, kad kūnas psichikai ir dvasinėms praktikoms trukdo tik tuomet, kai jo nevertini ir nemoki juo naudotis. Kaip knygoje „Anam čara: keltų dvasinė išmintis“ rašo John O‘Donohue, kūnas yra mūsų sielos namai žemėje, todėl turime skirti jam dėmesio ir elgtis su meile. „Per kūną palaikome ryšį su vieta (…) Kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė (…) Kūnas yra šventas slenkstis, ir jis nusipelno, kad būtų gerbiamas, prižiūrėtas, kad būtų suprasta dvasinė jo prigimtis. (…) Kūnas yra sakramentas.(…) Sakramentas yra nematomos malonės matomas ženklas“, – rašo jis.

Suvokiant savo kūną kaip dovaną, privilegiją naudotis juo fiziniame pasaulyje, užgimsta meilė sau (pasekoje ir kitiems). Kaip unikaliam savo paties kūriniui, su autentiška vidine derme ir išorine jos išraiška.  Kaip instrumentui, kurio pagalba gali patirti fizinę būtį, paversti ją namais, pojūčiais tyrinėti ir pažinti Kito savitumą. Ir tai yra visiškai kitoks džiaugsmas ir laimė, nei įmanomi  suvokiant save kaip kosmologinį atsitiktinumą ar net klaidą, vienkartinį kaulų-mėsos rinkinį su smegenų generuojama sąmone, kuri užgęsta kai tik baigiasi organinis kuras ar sudyla mechanika.

Aš nesakau, kad pirtis kiekvienam „atvers čakras“, tačiau tie, kas procese, supras apie ką visa tai.

Save