Apie kavos ruošimą, kuriam magistro neužtenka

Studentavimo laikais esu praleidusi vieną etapą – neteko dirbti studentams įprastoje aptarnavimo sferoje, nes nuo pat pirmo kurso rasdavosi darbų pagal specialybę. Išsivadavusi iš ofisinio darbo rutinos, nuolat sėdėdavau su kompu Rotušės „Vero cafe“, kur rinkdavosi nuolatinis – kaip aš sakydavau  – „bedarbių“ būrelis.

Kai žmonės pasakoja apie užsienietiškas kavines, kuriose renkasi nuolatiniai lankytojai, nevengiantys paplepėti su baristomis ir kitais lankytojais – aš sakau, kad ten ir buvo kaip tik toks spotas. Turėjau mėgstamą vietą priešais barą, iš kurios buvo itin patogu varinėti kalbas. Jau tada galvojau, kad visai mėgčiau padirbėti barista.

Kai mano name atsidarė „Elska coffee“ nudžiugau, kad galėsiu ateiti vos ne su šlepetėmis ir pradėjau lankytis kone kasdien bei bendrauti su darbuotojais, kurie pasirodė ne mažiau komunikabilūs („o dar ir fantastiški“ – prideda Donatas, nedaskaitęs iki galo). Vėl kažkas patraukė už liežuvio, kad visai padirbčiau barista – tai ir prisišnekėjau, šefas (tas pats Donatas, kuris prieštarauja – „koks aš šefas be virtuvės“) sako „tai ok, ateik pirmadienį, pasimokysi“. Wait a min – nuščiuvau, juk aš čia tik teoriškai svarsčiau…bet tuo pačiu metu vidinis balsas replikavo – taigi svajojau pabandyt, kur ir kada pasitaikys geresnė proga?

Aišku, nesijaučiau labai drąsiai, nes mano santykiai su kava paprasti – pradėjau nuo latės su cukrum, „No sugar“ išmokė gerti be cukraus, po to perėjau prie sojų pieno, tada įvedė eurą, ir „Huracan“ už tokią latę ėmė lupti 3.30 EUR (1 eur už soją atšaukė vėliau, bet vis tiek ten kainos nepadorios), tada spjoviau ir ėmiau gerti americano be cukraus, desertui kartais capuccino su įprastu pienu. Kadangi eidavau ne tiek kavos, kiek pasėdėt su kompu ne namų aplinkoj, tai man norėdavosi didesnio kiekio gėrimo.

Be to, mėgdavau keisti vietas – ne paslaptis, kai kuriose iš jų net ir mano neišlavintam gomuriui americano atrodė kaip visiškos nuoplovos, t.y. išgręžta mazgotė, su kuria valytas kava aplaistytas stalas. O kitose puodelis man gerokai per mažas ir barista dar paklausia ar noriu rūgštesnės, ar kartesnės kavos – tai aš ir dabar nesugebėčiau pasakyti, kuri man labiau patinka.

Taigi, nors niekad nebuvau caramel machiato girl, mano žinios apie kavą menkos – žinau, kad braziliška turi mažiau rūgštumo, todėl tinka su pienu, kad flat white yra su karštu pienu bet be putos, o latėj pieno su puta dvigubai daugiau nei kapučine. Dar esu porą kartų gėrusi cold brew ir chemexe paruoštos kavos, bet nuo pastarojo kofeino koncentracijos man mažne pradeda kratytis rankos:)

Žodžiu, kaip sako Donatas, „be visų dalykų, kuriuos barista turi žinoti, reikia mokėti pagaminti “tobulą pieno putytę“ (dabar jau aš prieštarauju, nes mano ausiai tai skamba baisiai necenzūriškai:) Jis tvirtina, kad tai daryti stabiliai išmokstama po 3-6 mėn. Bet gi atrodo, kas čia tokio? Ogi tai, kad netinkamai plakant, vietoj tankios putos blizgiu paviršiumi gaunasi burbulinis fairy. Brokas – pilam lauk. Darant putą, svarbiausia ąsotėlio laikymo kampas ir garo purkštuko skleidžiamas garsas. Nors pirmus kelis kartus mane ištinka pradedančiojo sėkmė, tačiau kuo labiau stengiuosi kontroliuoti procesą, tuo prastesnis gaunasi rezultatas. Kartais ir purslais aptaškytas veidas, nekalbant apie aparatą.

Pradedu juokauti, kad kai tik prisiliečiu prie аparato, ans žviegia, kaip skerdžiamas. Beje, bendraujam lietuvių-anglų-rusų kalbų mišiniu, nes kartu baristos darbo mokosi mergina iš Baltarusijos – kaip vėliau pasirodė, labai talentinga, nes tai, ką kiti įvaldo per 3 mėn., jai stabiliai gaunasi jau 3-ią dieną.

Pirmą dieną vėjais paleidžiam turbūt beveik 10 litrų (30 sako Donatas!) pieno, ir kuo toliau, tuo man gaunasi blogiau. Antrą dieną nematau jokio proveržio. Ir tai proga prisiminti, kad ne kartą kavinėse gavau gerti „fairy“ ir net nesupratau, kad taip neturi būti. Reikalai pasitaiso tik trečią dieną – kartais puta (phew, pagal Donatą – „putytė pieno“) gaunasi tokia, kaip reikia, tačiau iki stabilumo dar toli.

Pradžioje apie kiekvieną sudedamąją veiksmo dalį turi galvoti, kol neįaugs į galvą tarsi automatinė programa: įsipili reikiamą kiekį pieno (dirbti be atliekų irgi meistriškumas), sumali kavą (pasirenki malūną su tinkama rūšim, kiekį ir rupumą taip pat reikia reguliuoti, bet tai daro labiau patyrę (karininkai, pasak, Donato), suspausti irgi negali bet kaip, nekalbant apie tai, kad negali ilgai laikyti įstatyto portafiltro (naujas man žodis) su kava aparate, nes ji dega. Nuleidi vandens, įstatai portafiltrą, paimi puodelius, patikrini, ar tikrai švarūs, pastatai, kartais reikia pagauti srovę, kad neapsitaškytų, nuleidi garą, kad nebūtų vandens likučių, atsuki patogiu kampu purkštuvą, įleidi tinkamu kampu į pieną, atsuki garą, keiti purkštuvo padėtį taip, kad „pienas suktųsi, ir girdėtum malonius putinimo garsus“ (čia ir kitur citatos Donato), kita ranka „seki“ temperatūrą, kad pienas pernelyg neužkaistų – kai jau gana, stengies nesujudindama ąsotėlio užsukti garą, trinkteli į ąsotėliu į darbastalį, kad „panaikintum nepiktus paviršinius burbuliukus“, nuvalai ir nusuki purkštuvą, nuleidi garą su pieno likučiais, suki pieną ąsotėly ir tik tada pili į kavą. „PHEW!” Štai toks tas procesas.

Atskira kalba yra latte art: nors prisiekusiam kavinių lankytojui gali pasirodyti, kad ta širdutė tai visai easy-peasy. Tai turiu pasakyti, kad net klasikinio kapučino padanga, t.y. tamsus kavos apskritimas apie pieno putą, gaunasi ne iš karto, o tik atkalus ranką. Apskritai tas procesas reikalauja įgūdžių – taigi juokauju, kad baristos amato įvaldymui magistro laipsnio neužtenka.

Po pirmos dienos ne viskas galvoj susiguli ir gaunasi, taigi šefo draugas provokuoja mus prašydamas kapučino. Kažkodėl nesusivokiam, kad reikia leisti ne per dvigubą, o viengubą ragą (alio – „kavos ragelį“). Bet užtat tapšnojimo metodu ekspromtu sugebu užsakymą įmušti į kasą ir užbaigti operaciją.

Beje, labai džiugina galimybė vasarą darbus pradėti ankstų rytą – „Elska coffee“ atsidaro 7 val. Pirmiausia nešam ir valom lauko baldus, tada visus vidaus paviršius valome su spiritiniu purškalu (valyti degtine gal pigiau, bet kaviarnia neturi alko licencijos:)

Iš kepyklos atveža visokius saldumynus ir kruasanus (vakarykščius išimame, naujus išdėliojame), granolą su jogurtu ir chia pudingą su uogomis gaminame vietoje. Prieš pietus atveža sumuštinius ir salotas.

Pietų metu vyksta anšlagas ir susiformuoja šiokia tokia eilė, taigi vienas gamina kavas, kitas muša į kasą. Kyla šiokia tokia įtampėlė, kad žmonėms reikia laukti, kad ne visi užsakymai greitai pasidaro, ypač jei užsako kažką iš brew baro (pvz. kavos be kofeino arba paruoštos su aeoropressu ar chemexu), o tu, žmogus, dar nemoki ir negali padėti su paprastom kavom.

Visą dieną „tarnauju bliūdneše“ – nurinkinėjam indus, kraunam ir iškraunam indaplovę, tikrinam ar išsiplovė, papildomai blizginam, dėliojam po vietas. Tenka suvažinėti į „Sangaidą“ ir nupirkti popierinių maišelių, sifonų limonadui ir grietinėlei bei kitų smulkmenų, suantspauduoti (dedam logotipą) kartoninius puodelius.

Trečią dieną su kolega pereinam per visus baro gėrimus ir bandau įsiminti ką kaip reikia daryti. Nors pirmą ir antrą dieną darbe prabuvau 10-12 val., laisvo laiko nebuvo – visą laiką kažką darai, jei nėra klientų – treniruojiesi su aparatu, „t.y. ji mučini“. Trečia diena buvo lietinga – klientų mažiau, taigi buvo laiko net žvilgtelėti į kompą.

Apibendrinus, buvo smagu, nes teko ir mokytis naujų dalykų, ir dirbti ypatingų įgūdžių nereikalaujančius darbus. Tačiau praktiškai neliko nei laiko, nei jėgų asmeniniams dalykams. Baristos darbas mane išreikštai traukia, nes mėgstu bendrauti su žmonėm, tačiau, kai tau nebe 20 (pagal Donatą „30“), tai nebesitiki, kad batareikos ilgai laikys; kita vertus, norisi dalį dienos skirti kūrybiniams darbams, kitiems būreliams ir sportui, nekalbant apie („lytinius“) santykius.

Mano idealus variantas būtų 4 val. per dieną formai palaikyti ir be savaitgalių, tačiau pašnekėjus su šefu (kuris – matyt, nori būti pafriendintas – tikrai yra beprotiškai fantastiškas, nes, nepaisant nuovargio ir mūsų klaidų, nė karto nesusierzino ir turi puikiai išreikštą humoro jausmą) paaiškėjo, kad standartiškai kasdien reiktų dirbti 10 val. su valandos pertrauka, kuri, aišku, negali būti per pietų piką. Laisvadienis būtų kas kelias darbo dienas, taigi tektų dirbti ir savaitgaliais. Apsvarsčiusi supratau, kad nors ir labai noriu, gyventi tokiu grafiku ir atsiduoti šitam reikalui 100% negaliu.

Tuo tarpu pirmadienio rytą turėjau susitikimų ir gėriau kavos „Strange love“ ir tinklinėj kavinėj (Donatas galvoja, kad tai buvo Gurakan Coffee, bet tai netiesa:)). Pirmoj stebėjau, kaip sklandžiai dirba „kolegos“ – rezultatas puikus. Antroj vietoj – kava baisi, karti – kaip galėjau ją anksčiau gerti ir dar už tai mokėti? Po jos burnoj skonis tarsi peleninėj – čia jie turėtų primokėti, kad tokią gerčiau.

Taigi grįžau į klientės pareigas, nors vis tiek knieti ten eiti ir kažką pagelbėt (Donatui labiausiai patinka, kai savo iniciatyva „dirbu“ – o tiksliau savanoriauju – biūdneše). Galėčiau gailėtis, kad tokių kavinių nebuvo mano studentavimo metais, bet iš tiesų tai tuomet juolab nebūčiau dirbusi tokio darbo – mokslai ir profesiniai pasiekimai tuomet man buvo absoliutus prioritetas.

O dabar iš tiesų toks laikas, kai norisi dirbti vardan malonumo, lengvai ir žaismingai. Su pridėtine verte, kurią duoda patirtis bei polinkis veikti out-of-the-box. Gal net kažkokioje naujoje keistoje srityje. Pavyzdžiui, pašte, kaip Bukowskis. Arba oro linijose. Arba nekilnojamo turto agentūroj. Arba velniai žino kur.

Turite pasiūlymų? Rašykite. (Donatas rašo: BlŪDNEŠIO DARBAS SU PRIVALUMAIS :D NU OK! BLIŪDNEŠĖ – KAVOS EKSPERTĖ – BARMENĖ – BARISTA. Nesuprantu, išverskit, ką čia siūlo:)

p.s. šiame tekste nė karto nepaminėjau esspreso, kurį pradėjau gerti vietoj americano. (Donatas sako, kad kalbininkai leidžia sakyti ekspreso, bet pagal mane čia yra dezinformacija ir veikia kaip raginimas negalvoti apie geltoną beždžionę).

Foto: Donato ramybei pabrėžiu, kad kapučinas atrodo netinkamai, nes per ilgai dėliojau fotokompoziciją.