Visi prieš vieną ir viena prieš visus

Kai pažiūrėjau Yorgos Lanthimos filmą „Lobster“, kuriame rodoma siurrealistinė takoskyra tarp dviejų karalijų – norinčiųjų susiporuoti ir likti prisiekusiais vienišiais, pagalvojau, kad nesu itin gudri filmų interpretuotoja, taigi man kartais reikia laiko pavirškinti. Beje, absurdu drama to filmo nepavadinčiau, nes realybėje tam tikra konfrontacija tarp šių dviejų stovyklų vis dėlto yra. Tik tiek kad, net filmui pasibaigus, lieka neaišku, koks „moralas“, o prie jų juk esame pripratę.

Šio filmo žinutė man nesusifokusavo ir po kurio laiko. Lygiai taip pat sudėtinga išgryninti, kurioje pusėje teisybė, kalbant apie realius vienišius ir poras. Žvelgiant funkciškai, kiekvienoje pusėje yra savi laimėjimai ir savi praradimai. Tačiau žmogiškasis protas nemėgsta lygiųjų, ir tai pakankama priežastis lįsti giliau į temą.

Vienišiai tampa norma

Gal kažkas yra užmigęs savajame status quo ir įsivaizduoja, kad vienišiai yra kažkokia brokuota mažuma. Vadinasi, jie neįvertino konteksto – masinės urbanizacijos, moterų savarankiškumo stiprėjimo, ilgaamžiškumo ir komunikacijų revoliucijos, kurie sukūrė idealias sąlygas  klestėti individui, dėka vienišių dalis kai kuriose šalyse itin spėriai kėsinasi į daugumos poziciją.

Sociologas Eric Klinenberg knygoje „Gyvenimas po vieną“ akcentuoja, jog Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir Danijoje beveik 40 procentų visų namų ūkių sudaro tik po vieną gyventoją, o Manhetene ir Stokholme tokių namų ūkių dauguma – pastarajame 60 proc. visų būstų užima pavieniui gyvenantys asmenys.

Savo atitinkamo pavadinimo knygoje Bella de Paulo pateikia iškalbingą apibendrinimą – nors vienišiai yra stereotipizuojami, stigmatizuojami ir ignoruojami, jie vis tiek gyvena laimingai.  Kas reiškia, kad, vienišas gyvenimas turi daug privalumų – kad ir kaip to nenorėtų pripažinti tradicinė dauguma.

Nepaisant prieštaringų duomenų apie santuokos įtaką sveikatai, E.Klinenbergas cituoja longitudinių tyrimų analizę, pavadintą „You Make Me Sick: Marital Quality and Health Over the Life Course“, kurioje teigiama, kad ilgainiui „vienišiai yra sveikesni už asmenis, gyvenančius su kitais suaugusiais žmonėmis, ne sutuoktiniais.

Pasak E.Klinenbergo, gyvenant vienam, atsiranda laiko ir erdvės jėgas atkuriančiai vienatvei: „Finansiškai saugiems, įtemptai dirbantiems ir plačius socialinius ryšius turintiems žmonėms gali būti naudinga gyventi vieniems, nes tokia gyvensena suteikia privatumo, galimybių atgauti jėgas ir tobulėti kaip asmenybei“. Be to „duomenys rodo, kad vieni gyvenantys žmonės tampa socialiai aktyvesni, nei gyvenantys su kitais, ir kad miestuose, kuriuose gyvena daug vienišių, klesti viešoji kultūra.

Taigi tvirtų socialinių ryšių už šeimos ribų turintiems vienišiams gresia mažiau sveikatos pavojų nei tiems, kurie yra susituokę, bet kitais atžvilgiais gyvena labiau atsiskyrę, ir (…) vienos gyvenančios moterys iš tiesų turi mažesnę galimybę patirti psichikos sutrikimų bei gyvybingumo sumažėjimą nei jų susituokusios bendraamžės. Kas galėtų turėti abejonių, pasižiūrėję į šią 60-metę?

Seksas, miestas ir neurozė

„Vieniša moteris toli gražu nėra užuojautos ir globos verta būtybė, o kylanti žavinga šiuolaikinė moteris. Ji patraukli, nes moka gudriai suktis; ji pati save išlaiko. Kovodama dėl išlikimo ji privalėjo iki spindesio nušveisti savo asmenybę bei išaštrinti protą, ir jos pastangos davė vaisių. Finansiniu požiūriu – ji tikra svajonė. Ji ne veltėdė, ne išlaikytinė, ne prašeiva, ne dykaduonė ar plevėsa. Ji ne ima, o duoda, ji laimi, ne pralaimi“, – rašė knygos „Sex and the single girl“ autorė Helen Gurley Brown. Ir išėjus šiai knygai, jau buvo pilna šį paveikslą atitinkančių, prisiekusių serialo „Sex and the City“ gerbėjų.

Iš tiesų, pastaruoju metu galvojau apie tai, jog jog aplinkui daug geresnių nei vidurkis moterų – išvaizdžių, stilingų, išsilavinusių, finansiškai nepriklausomų, turinčių pomėgių, ir, nepaisant viso šito socialinio kapitalo, vienišų. Be to, pastarosiomis dienomis FB į akis pakliuvo juokelis: „kažkas gyvena su vyrais, kažkas su moterim, o aš – su aukšta kartele“.

Šios moterys iš pirmo žvilgsnio taip ir atrodo, kaip rašo K.H.Brown,  tačiau nereikia būti naiviu ir galvoti, kad visa tai už dyka:) Tame pačiame dešimtmetyje knygos „Melancholijos erdvės“ autorė Karin Johanisson tame įžvelgė rimtą neurotinį konfliktą, įgaunantį baltosios – tuštumos – melancholijos formą.

„Sėkmės lydimos jaunos moterys svajingais vardais Mina, Lėja ir Laura (šiuolaikinių švediškų romanų herojės) dažnai klajoja po būtį be tapatybės ir yra apibrėžiamos vien savo pačių paviršiaus. Kūnas yra jų pagrindinis kapitalas. Būdamos be galo elastiškos, jos yra valdomos baimingo noro pritapti ir nuolatos pasiruošusios užkariauti tai, ko trokšta. (…) Šios moterys minta vyro (ar kitų moterų) geidžiančiais žvilgsniais. Demonstruoti savąjį „aš“ kaip trokštamą objektą prilygsta lygiateisiam išlaisvintam seksualumui“, – rašo ji. „Baisiausia, kas gali atsitikti, – kad neteks savo rinkos vertės, kad bus traktuojamos kaip „negražios, patetiškos, suvartotos“( …) Kitomis akimirkomis individas yra apkvaitęs pats nuo savęs“.

Savo knygoje K.Johanisson cituoja švedų romanisto, TV prodiuserio ir scenarijų autoriaus Sigge Eklundo įžvalgą, kad  „mes esame pirmoji karta, – rašo Sigge Eklundas – kurios plačiosioms masėms tenka paragauti, kas yra audringas narcisistinis blaškymasis tarp buvimo genijumi ir buvimo tuščia vieta.

Aš ir kiti

Sakoma, kad visi keliai veda į filosofiją ir šiandien vakarietiškos civilizacijos atstovų akys krypsta į rytietiškąją filosofinę mintį, kurioje „aš“ ir „kiti“ ribos yra ne tokios fiksuotos, kaip mes, vakariečiai, esame įpratę.

Filosofas Naglis Kardelis straipsnių rinktinėje „Stokos reiškinys: žmogus, būtis ir bendruomenė“ iškalbingai apibrėžia vakarų civilizacijos, susiformavusios helenų filosofijos pagrindu, stokos problemą: „žmogaus, suvokusio savo ontologinę stoką, veikla buvo nukreipta būtent ta vaga, kuri ir nulėmė, kad kaip šios veiklos rezultatas atsirado kolektyvinės ontologinės stokos nesuvokianti žmonių bendruomenė ir jos sukurta civilizacija, taip pat nesuvokianti savosios ontologinės stokos“.

Beje, ne ką mažiau iškalbinga afrikietiška ubuntu filosofija, kuri teigia, kad žmogus (arba individas) yra žmogus, išreikštas per kitus žmones. Kabalos požiūriu kūrėjas yra atidavimo jėga (arba kitaip – noras duoti) ir jis atsiskleidžia tam tikras savybes (panašumą į kūrėją) bendrai išvysčiusių žmonių grupėje.

Paradoksalu tai, kad tapatybės ribos pradeda tirpti dviem atvejais: kai esi vienas (asocialia šio žodžio prasme) arba kai sąmoningai anuliuoji save dėl kito kad ir mažiausioje įmanomoje grupėje, t.y. šeimoje.

Taigi šiuolaikinis malonumų vartotojas vengia ne tik šeimos, bet ir aktyviai stiprina ne per daug įpareigojančius socialinius ryšius, bėgdamas nuo apnuoginančios vienatvės, kurioje, kaip „Tylos knygoje“ rašo Sara Maitland, yra didelė tikimybė patirti tapatybės ribų difuziją: (…) išnyksta riba tarp savęs ir kito (…) galėjau visai prarasti savo tapatybę arba ji galėjo tiek ištirpti, kad būčiau nugrimzdusi į tikrą beprotybę. (…) Bet kokios ekstremalios aplinkybės, ypač jei išgyvenamos tyloje, gali kelti grėsmę žmogaus tapatybės suvokimui ir savitvardai“.

Taigi šiuolaikinis žmogus, įsišaknijęs tik fiziniame pasaulyje, intuityviai bėga nuo to, kas grasina jo tapatybei, nes jis su visu rinkiniu interesų yra viskas, ką jis galvoja turįs. Šeima irgi nėra automatinis kelias į dvasinę prasmę, nes šiandien ji dažnai kuriama tokiu pat utilitariniu pagrindu kaip ir bet kokia verslo sąjunga arba bendrovė. Ir tokiu atveju labai dažnai turi kritinių pasekmių vaikams – pažiūrėkit filmą “Нелюбовь”.

Austrų ekonomistas Joseph Schumpeter dar 1942 m. rašė:  “Kai tik vyrai ir moterys išmoksta utilitarizmo ir nustoja pripažinti tradicinę savo socialinės aplinkos tvarką, kai tik jie įpranta kiekvieną elgesio schemą vertinti naudingumo sau požiūriu… jie negali nesuvokti sunkios pasiaukojimo naštos, kurią šiuolaikinėmis sąlygomis užkrauna šeima ir ypač vaikai….“. Pasak E.Klinenbergo, „Schumpeteris numatė laipsnišką „buržuazinės šeimos suirimą“, nes laisvai mąstantys vyrai ir moterys rinksis „komfortą, nerūpestingumą, mėgavimąsi naujais, tolydžio patrauklesniais ir įvairesniais malonumas – visas tas alternatyvas“.

Du vienišių tipai

Vis dėlto vienišiai anaiptol nėra homogeniška grupė. Vieniems taip trūksta kažko esminio, kad atrodo, jog tai gali užpildyti kitas asmuo. Ir nereikia būti Timu Kelleriu, jog pasakytum, kad Dievo stoką bandoma užpildyti kitu mirtinguoju, kas jam yra nepakeliama užduotis.

O juk joks vyras ar moteris, turėdamas prigimtinę nuodėmę  (kas, mano supratimu, yra ego) negalės taip besąlygiškai mylėti, kaip su mumis elgiasi aukštesnioji jėga (kuri yra vidinė ne mažiau nei išorinė). Ir jeigu ji nusprendžia, kad mums sveikiau savo amželį praleisti vieniems, taip ir yra. Nors mums – iš savo žemo rakurso – gali taip ir neatrodyti.

Tuo tarpu kiti vienišiai apsimeta arba tiesiog minta iliuzija nieko nestokojantys, tačiau kaip tik tai, kad jie nenori dalintis, indikuoja, kad jiems vis dar kažko maža – laisvės, savo poreikių patenkinimo ar kažko kito. Nes kai esi „sotus“,  nebekamuojamas stokos,  energija automatiškai pradeda tekėti iš tavęs. Ir tuomet nesirenki taikinio – semia visi, kam reikia.

Tačiau velniškai teisus Dmitrijus Trockis – pastatę save į mokytojo poziciją, pasmerkiame save vienišumui. Kas yra mokytojas? Tas, kuris žino, kaip gyventi. Ne tyrinėja iš mokinio pozicijos, o aktyviai moko to kitus. Ir tie kiti – ne tik lygiagrečiai išsidėstę, tarsi mažiau patyrę bendraamžiai, bet ir vyresni artimieji, kurių atžvilgiu painiojame vaidmenis – mamos, tetos, močiutės ir pan.

Pažeisdami pirmumo ir lygiagretumo principą, sudarkome santykius ir pasmerkiame save „nešti vėliavą“. Ir viskas su tuo ok, jei tai supranti ir sąmoningai renkiesi, bet dauguma iš mūsų vis dėlto nori apsėsti vienu užpakaliu dvi kėdes.

Rezervo kaina

Tai nieko keisto, kad Helen Gurley Brown teigia, kad “geriausiais metais sutuoktinio tau nereikia“ – „vedybomis apsidraudi nuo blogiausių gyvenimo metų“. Tačiau pamiršta paminėti, kad persigalvojus ir net pakeitus strategiją, rezultato galima ir nesulaukti.

Statistika negailestinga: viena vertus, brandaus amžiaus vyrų civilizuotoje pasaulio pusėje mažiau nei moterų, kita vertus, vidutinis vyras paprastai yra sukaupęs mažesnį socialinį kapitalą nei moteris. Anapus Atlanto, kur nereiktų garsiai šnekėti apie odos spalvą, tendencijos dar žiauresnės: Jeilio sociologė Averil Clarke yra parašiusi disertaciją „Aukštąjį išsilavinimą įgijusių juodaodžių moterų gyvenimas be sekso: kai išsilavinimas reiškia neturėti vyro, neištekėti ir nesusilaukti kūdikio“, kurios pagrindu išleista atitinkama knyga.

Ir viskas šia antrašte pasakyta. Nors baltųjų situacija kažkiek geresnė, tačiau anaiptol ne visos yra nusiteikusios sutikti su amerikietės, garsios savipagalbos knygos „Marry Him: The Case for Settling for Mr. Good Enough“ autorės Lori Gottlieb teiginiu, kad dėl biologinio laikrodžio moterys turėtų pasitenkinti net ne visai pageidaujamais partneriais.

Žiūrint iš asmeninių pozicijų, tai logiška, bet iš visuomenės – didelis klausimas. Nes, kaip rašo Satoshi Kanazawa knygoje „Proto paradoksas“, intelektas paveldimas per motinos liniją, tačiau, deja, yra atvirkščiai proporcingas reprodukciniam interesui. Ir būtent dėl tokio evoliucinio intelektualių moterų pasirinkimo visuomenė realiai kvailėja, nors Flynno efekto ir technologijų dėka mums atrodo priešingai.

Vis dėlto gal kaip tik tuo ir pasireiškia gyvenimo žaidimas, kaip ženklas mums, kad pernelyg nesureikšmintume žinių ir išminties. Nes Dievas nerūšiuoja žmonių pagal intelektą. Rūšiavimas vyksta savaime ir pagal panašumą – kiek dievo yra mumyse pačiuose. Ne veltui T.Keller knygoje „Santuokos prasmė“ sako: „per santuoką atskleidžiamas Evangelijos slėpinys“.(…) Evangelija padeda suprasti santuoką, o santuoką – Evangeliją“ (…) santuoka veiksminga tik tiek, kiek ji apytikriai panaši į pasiaukojamos Dievo meilės Kristuje pavyzdį“.