Vestuvės, kurių nebus

Parašyti apie santuoką yra daug priežasčių. Pavyzdžiui, prognozuojama, kad 25 proc. tūkstantmečio pabaigos kartos (millenials) atstovų niekada nebus susituokę. Tuo pačiu metu gyvuoja paradoksas, kad santuokos geidžia moterys, skeptiškai žiūrinčios į vaikus. Ir kas būna, kai susiduria tradicinį santuokos idealą puoselėjanti princesė ir naujo tūkstantmečio vertybes išpažįstantis princas? Ir kas tos tūkstantmečio vertybės – ar nenoras prisiimti įsipareigojimų, ar pasiryžimas jais vadovautis be priesaikų ir be liudininkų?

Ir kuo daugiau skaičiau šia tema, tuo painiau darėsi. Kaip žinia, jei yra pozicija, visada galima surasti tyrimą su tinkamais argumentais jai paremti. O norint susidaryti objektyvų vaizdą, reiktų ištirti pačius tyrimus – kas ir pagal kokią metodiką juos darė, tačiau tai būtų tas pats, kas parašyti diplominį darbą. Taigi belieka pasigilinti selektyviai ir subjektyviai.

Kas laimi ir pralaimi

Daug kam žinomas vyriškas požiūris, kad moterys tik ir laukia, kol galės ką nors parišti, nors statistika rodo, kad net kas ketvirta šiuolaikinė moteris į pasiūlymą tuoktis atsako „ne“. Nors dalis jų vėliau pasigaili tokio savo sprendimo, tačiau stipriai apgailestaujančių yra ir tarp tų, kurios pasako „taip“ – būtent moterys 2/3 atvejų yra skyrybų iniciatorės (skiriantis nesusituokusioms poroms lyčių santykis dramatiškai nesiskiria).

Situaciją kažkiek paaiškina tyrimas, rodantis, kad santuoka vyrams yra naudinga labiau, nei moterims.  Tačiau man skamba pritemptai – koreliacija anaiptol nereiškia priežasties-pasekmės ryšio.

Bet tokiu atveju, šią situaciją ironiškai apibendrina JAV publicistė Nora Ephron, sakydama kad „noras ištekėti yra pagrindinis ir pirminis moters instinktas. Po jo eina kitas pagrindinis ir pirminis instinktas – vėl būti vienai“.

Mano mylimas cinikas Oskaras Wild‘as jau seniai išryškino, kad vyrai veda iš nuovargio (kaip galima nuspėti – organizuojantis seksualinius kontaktus ir rūpinantis savo buitimi), o moterys iš smalsumo. Kaip žinia, curiosity kills the cat.

Intelektas prieš biologiją

Žiūrit iš evoliucinės psichologijos pozicijų, moterys instinktyviai siekia tinkamų sąlygų savo potencialiems palikuonims. Tačiau yra didelis „bet“: t.y. atvirkščia koreliacija tarp intelekto ir noro turėti vaikų (beje, galiojanti ir moterims, ir vyrams) – kuo didesnis intelektas, tuo mažiau norima vaikų, o kai kuriais atvejais tas kiekis lygus absoliučiam 0. Priežasčių toli ieškoti nereikia –  protingi žmonės sugeba pasverti, kad vaikai radikaliai pakeis poros gyvenimo kokybę – ir tikrai ne į patogesnę ar malonesnę pusę (nors jau tapę tėvais gali ginčytis ir jie bus teisūs – žmogaus smegenys puikiai moka kurti laimę).

Tačiau su santuoka – viskas atvirkščiai: kodėl reptilinės smegenys intelektualioms moterims vaikų klausimu išsijungia, o santuokos klausimu ne? Atsakymas gali slypėti tame, kad monogaminė santuoka (seksualinio išskirtinumo pagrindu) paremta evoliuciškai nauju vyrų elgesiu, kurio pagrindu, manoma, ir formavosi intelektas.

Pasak „Proto paradokso“ autoriaus S.Kanazawa, kuo egalitariškesnė visuomenė (kuo tolygiau pasiskirsto pajamos), tuo ji mažiau poliginiška, o tai reiškia, kad moteriai nereikia dalinis vieno aukštą statusą turinčio vyro su „kolegėmis“. Matyt, „atsiminimas“ apie laikus, kada reikėjo, santuoką su vyru, kuriam ji būtų vienintelė partnerė, moteriai paverčia vertybe.

Tačiau socialinė aplinka pasikeitė taip, kad moterys įgijo ir kitų evoliuciškai naujų vertybių – pvz. nepriklausomybę, reikalingą saviraiškai už šeimos ribų. Kas be ko, emancipacija  stipriai praplėtė moterų moralės ribas (yra tiesioginė koreliacija tarp intelekto ir nesantuokinių ryšių). Tai, kas iš pradžių vyrams atrodė sunkiai toleruojamas išsišokimas, vėliau tapo gana paranku – moteris yra ne tik finansiškai savarankiška, bet ir seksualiai laisva.

Sugyventiniai ar sutuoktiniai

Kadangi šiuolaikiniai vyrai ir moterys gali puikiai gyventi vieni, bet turėti dvi gyvenamąsias vietas jiems dažniausiai ekonomiškai nenaudinga, įvyksta šmutkių sumetimas. Susitarimas dažniausiai abu tenkina, nes moteris tai vertina kaip „beta-santuoką“, o vyras kaip „test-draivą“.

Kadangi instinktyviame lygmenyje vyrų ir moterų poreikiai priešingi (laisvė vs. saugumas) realiai, būdami pastovioje poroje, kiekvienas jų daro kompromisą – vyras aukoja šiek tiek „laisvės“, moteris tenkinasi daliniu „saugumu“.

Nors toks sugyvenimo formatas, ypač jei biudžetas bendras, vadinamas santuokos esmę atitinkančiais santykiais, vyrams tokio (ne)apibrėžtumo pakanka, o moteris, net ir neskubanti reprodukuotis, retai sugeba mėgautis sugyvenimo poroje malonumais, visiškai nesukdama galvos apie santuoką.

Seniau buvo teigiama, kad tikimybė išsiskirti sugyventiniams yra gerokai didesnė nei sutuoktiniams, tačiau šiandien išvados yra peržiūrėtos ir teigiama, kad labiau lemia amžius/branda, kuomet santykiai įgauna sugyvenimo formatą.

Vis dėlto žiūrint į šiandienos statistiką, tarptautiniame socialiniame kontekste yra tik kelios šalys, kuriose sugyvenimo stabilumas beveik prilygsta santuokos stabilumui ir turi nė kiek ne menkesnį statusą – tai Švedija ir galbūt Danija.

Kitose šalyse sugyventinių santykių stabilumas anaiptol neprilygsta santuokai, o ryšio stabilumas vis dar laikomas esminiu faktoriumi vaikų gerovei.

Amerikietė sako: “Vaikai labai apsunkina bet kokius santykius. Jei esi su kažkuo, kas nenori prisiimti įsipareigojimų, tikimybė, kad santykiai išlaikys įtampos išbandymą, yra gana menka. Jei bičas gali tiesiog atsistoti ir išeiti kažkur, kur nėra streso, jis greičiausiai taip ir padarys”.

Tačiau panašu, kad tai priklauso ne tiek nuo moralės, o nuo pajamų nelygybės konkrečioje visuomenėje, kurioje žemesnį socialinį statusą turintys individai, pasipildžius šeimai, iš tiesų patiria sunkiai pakeliamą spaudimą. Apklausos rodo, kad amerikiečiai ir toliau vertina santuoką, tačiau tai tampa žmonių su aukštomis pajamomis privilegija.

Ar paprasčiau tikrai geriau?

Santuokos klausimas šiuolaikiniam žmogui kelia kognityvinį disonansą – vienoje pusėje natūralūs instinktai, kitoje – sukultūrintas intelektas, o fone dar groja tradicijos, socialinė politika, vartotojiškumas ir naujos dvasinės mados.

Šiuolaikinė civilinė santuoka atrodo kaip sąlyginis dviejų fizinių asmenų kontraktas, kurį, pasikeitus aplinkybėms, sveikiausia be skrupulų nutraukti.

„Šiuolaikinė kultūra privertė patikėti, kad kiekvienas turi artimą sielą, kad laimingai santuokai svarbiausia romantiniai santykiai, kad sutuoktinis reikalingas tam, kad padėtų jums įgyvendinti savo gebėjimus, kad santuoka ne amžiams, o tik šiam kartui, ir kad nauja pradžia po skyrybų – geriausias tariamai neišsprendžiamų klausimų sprendimas“, – sako knygos „Santuokos prasmė“ autorius Timothy Keller.

Vartotojiška ideologija santykius suvokia per pasitenkinimą keliantį emocinį ir kūnišką ryšį, kuris yra pernelyg trapus, kad atlaikytų galimą socialinės padėties spaudimą ir psichologines įtampas, kylančias poros viduje. Taigi ieškoma visokių apsisaugojimo būdų, kurie tarsi palengvintų sugyvenimą poroje. Tačiau gal tiesiog pamiršome, kad santuoka yra sakramentas, ir net nesuvokiame, ką šie abu žodžiai reiškia?

„Be santykių su Dievu, patys giliausi santykiai yra santuoka. Štai kodėl pažinti ir mylėti savo sutuoktinį, kaip ir pažinti patį Dievą, sunku ir skausminga, bet vis dėlto verta ir nuostabu. Tai nuostabūs santykiai, kurie labai neteisingai suprantami ir yra patys slėpiningiausi“, – sako T.Keller.

Bet apie tai kitą kartą.