Spintos diagnozė

Posakį „pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu kas tu“ drąsiai galima pritaikyti spintoms – „atverk savo spintą, ir aš pasakysiu, kas dedasi tavo galvoj“. Apibendrinus, daiktų organizavimo sugebėjimai absoliučiai tiesiogiai atspindi bendruosius gyvenimo įgūdžius – tai, kaip priimame sprendimus.

Tokio požiūrio laikosi grynai Japonijai specifiškos profesijos atstovė – tvarkymosi ekspertė Marie Kondo, parašiusi knygą „Tvarkingų namų stebuklas“ – labai rekomenduoju (yra išleista lietuviškai, taip pat audio variantą angliškai galime rasti youtube).

Taigi atidarius mano tamsaus kambario, kuriame visas mano garderobas net netelpa, duris, iš karto suprastum, kad idėjų arba pasirinkimo variantų mano gyvenime daugiau, nei reikia.

Skaičiais nešiurpinsiu – pakaks pavyzdžio, kad, kai kėliausi į naują butą su mažoku ir netaisyklingos formos tamsiuku, bandžiau apskaičiuoti, ar pakaks lentynų ploto mano batų dėžėms…

O M.Kondo tvarkymosi metodas paremtas emociniu ryšiu su daiktais – jie turi kelti malonumą. Tokie argumentai, kad „gal kada prireiks“, „tai atminimas“ – neaktualūs. Visi tokie daiktai turi keliauti lauk.

Taigi, kai kovą nusprendžiau sau paskelbti CLEAN mėnesiu, žinojau, kad su drabužiais man seksis sunkiausiai. Esmė ta, kad kai pradedu peržiūrinėti drabužius, net tie, kurių pastaraisiais metais nenešiojau, pradeda man kelti visokių sentimentų, pradedu vaizduotis naujus derinius ir pan. Be to, man ne kartą yra buvę, kad atsikračius drabužio, po kurio laiko man jo labai prisireikdavo. Taip pat buvo ir atvirkštinių atvejų – kai tik kelis kartus užsidėtas daiktas po kelerių metų tapdavo itin mėgiamu ir dažnai nešiojamu. Tas ypač liečia vintažines sukneles, kurios man sukelia nevaldomą svajojimą apie kontekstus, kuriuose buvo ir galėtų būti dėvimos.

Net dabar lagamine guli bent dvejos, kurių nebuvau nė karto viešai užsidėjus, bet nė už ką jų neatsisakyčiau. Sakau sau, kad progų dar bus.

Asmenybės paletė

Nors M.Kondo tvarkantis liepia visus drabužius sumesti į krūvą ant žemės ir tik tada juos rūšiuoti, aš šito fokuso nebandau. Žinau iš praktikos, kad sugebėsiu atsisveikinti vos su keliais drabužiais.

Kelis kartus bandžiau apskaičiuoti „resursus“ – pametu skaičių. Vien suknelių skaičius dvigubai viršija visą „kapsulininkės“ turtą. Ką jau kalbėti apie visų vaivorykštės spalvų plonų megztukų skyrių, batus, rankines ir t.t.

Beje, jei svertume dvikojus drabužius (kelnės, šortai) ir sukneles/sijonus, svarstyklės į pastarųjų pusę nulinktų santykiu 1:5. Tačiau pagal nešiojimo dažnumą turbūt 1:10, jei ne daugiau. Taigi daugumos kelnių tikrai galėčiau atsisakyti, bet ne – gaila.

Kalbant apie mano spalvas – dominuoja mėlyna/melsva. Kiek mažiau juodos, baltos, beige, trečioj vietoj -žalia/žalsva ir pilka, maždaug tiek pat – įvairiaspalvių. Radau kažkiek raudonų ir rudų daiktų, ir tik vieną geltoną. Jei jums smalsu, ką reiškia jūsų spalvinės preferencijos, galite pasidaryti Lusherio spalvų testą, nors tai labiau žaidimas, nei patikima asmenybės vertinimo metodika.

Kapsulinė drabužinė

Kai tvarkiausi, ėmiau svarstyti, ar man neužtektų tik juodų, baltų, pilkų ir šviesiai rudų drabužių. Kapsulinio garderobo idėja būtent ir propaguoja turėti apie 30 daiktų (įskaitant stambius aksesuarus), kurie derėtų tarpusavyje. Žmonės šneka, kad tai reikšmingai padidina būties lengvumą.

Pabandžiau pasidėlioti tuos derinius – sutinku, kad taip gyventi paprasta ir lengva. Bet kartu atrodo, kad būtų juodai nuobodu…Matyt todėl kai kurie consumeriai nuvairuoja šią minimalistinę 30-ies daiktų koncepciją link sezoninio drabužių paketo, kuris, nuolat besikeisdamas, baigiasi neužsidarančiom spintos durim.

Bet grįžtant prie teisingos idėjos, kapsulinio garderobo koncepcija, mano galva, priimtina arba vizualinio saugumo siekiančioms nuobodyloms, arba išskirtinai stiprioms ir itin patrauklios išvaizdos asmenybėms, kurios spindi ne drabužiais.

Tuo tarpu mano asmenybę, matyt, sutraumavo sovietinis deficitas, kai reikėdavo rengtis tai, ką turi, o ne tai, kas patinka. Didžiausia saviraiška tuomet buvo prie š… spalvos sandalų ir sijono užsidėti vieną raudoną, kitą geltoną kojinę (beje, nepamenu, kad man tai būtų leista). Todėl raudoni lakiniai bateliai su kulniukais, sarafanas su baltais taškučiais, ryškiai rožiniai „Rifle“ džinsai iš Lenkijos ir salotinės puskojinės iš Amerikos plaukioja tarp ryškiausių vaikystės prisiminimų.

Diagnozė ir perspektyva

Taip, aš kartais primirštu, kokių daiktų turiu. Galbūt man reikėtų palankyti ir anoniminių šopoholikų grupę – jei tokia būtų, bet yra ir geroji reikalo pusė – manęs nekamuoja „neturiu ką apsirengti“ sindromas. Aš visada turiu ką apsirengti ne tik pagal nuotaiką, bet ir kontekstą.

Iš savo garderobo, jei prireiks, išsitrauksiu ir sienoms dažyti tinkamą kombinezoną, ir impozantiškiems žiemos pusryčiams tinkantį lapės kailį.

Atlikusi šitą viešą išpažintį, minimaliste pažadu būti senatvėj, o dabar let me play.

← Previous post

Next post →

5 Comments

  1. Gail

    Būties lengvumas pasiekiamas neprisirišant, nesureikšminant pačio turėjimo. T.y. gali turėt kaži ko ir kaži kiek(jei tik telpa), bet nesijauti nei turintis, nei turtingas. Turėjimas ir turtai suteikia kažkokio saugumo iliuziją, bet perteklius slegia ir užkrauna kažkokios atsakomybės naštą. Kaip išbalansuoti visa tai ir dar kad netaptu nuobodu? Oj, nežinau :)) Tai taip individualu ir…prašosi atskiro temos aptarimo ;) Ką manai, Strelka? Let’s play?!

    • Strelka

      Galima traktuoti, kad išorinis dekoras yra tuštybė, bet tada tas pasakytina ir apie mūsų kūną bei jame integruotas jusles. Argi nesprendžiam apie potencialų žmonių įdomumą pagal jų išvaizdą? Taigi tarp prisirišimo prie turėjimo ir būties lengvumo yra plynas laukas žaidimui ir kūrybai, realizuojamai per išorinį įvaizdį. Mano galva, būtent tai yra priemonė prieš nuobodį. O nuobodis apskritai gera tema:)

      • Gail

        Neblogai išvedžiojai – man patiko :)
        Tuštybę galima rasti visame kame kaip ir puikybę – bent jau šio pasaulio ribose ;) Kalbant apie išvaizdą, būtina susitart, ar apie kūną šnekam, ar apie apsirengimą ir įvaizdį bendrai. Supratau, kad lyg ir antras variantas… Nors man įdomesnis visad pirmas :)) O Jūsų pasirinkta viena iš priemonių prieš nuobodulį – laaabai jau individualiai asmeniška ir tinkama tik urbanistinėj aplinkoj, bet turėtų būt veiksminga ir Jums gera. Bent man taip atrodo ;) Alia, ko tik neprisigalvoja tie vaikai, kai neturi ką veikt… Kaip sako senoliai :))

        • Strelka

          Mano galva, pagrindinė priemonė prieš nuobodį yra naujumas arba kaita ir tai galioja ne tik siaurame išvaizdos kontekste. Kita vertus, klausimas kiek prieš tą nuobodį kovoti reikia – gal atsidavimas jam ir yra sąlyga pasigaminti antigenui. O vat apie vaikus neįkirtau, bet man rodos, kad Jūs per daug atsidavęs fantazijoms:)

          • Gail

            :) vaikai – tai mes ;) vaikai – tai tie, kurie žaidžia visą gyvenimą ar net gyvenimą :)) vaikai – tai tie, kurie gali sau leisti pabūti vaikais net brandos sulaukę!
            (Nepainioti su infantilais=nebrendylom.)
            Hm. Vaizduote niekad nesiskundžiau, bet fantazuoti šiaip sau nemėgstu, tuščio fantazavimo nepraktikuoju ;) O nuobodulys šiaip yra tik dar viena proto būsena rodanti tam tikrą nepasitenkinimą… Gal. Ar gali būt nubodu, jei esi patenkintas? Kas kyla anksčiau – nuobodulys ar nepasitenkinimas? Aj, tiek to :)

Leave a Reply