Priešnuodis baimei

Kalbėdamasi apie gyvenimo esmes su savim ar kitais pastebiu, kiek daug probleminių dalykų susiveda į baimes. Įvairaus plauko ir intensyvumo – nuo, atrodo, nedidelės, bet chroniško pobūdžio įtampos iki neįvardijamo siaubo, kuris apriboja mūsų judėjimą į gąsdinančias teritorijas.

Sakoma, kad visų baimių pagrindas mirties baimė, ir tą temą panagrinėjau praeitame įraše, užkabindama įžvalgą, kad mums baisi ne tiek fizinė, o mūsų ego, sulipusio su iliuzine tapatybe, mirtis.

Apie tai psichologai kalba nuo Froido laikų, tačiau didelis klausimas, kiek tradicinė psichologija pasistūmėjo pagalboje tvarkantis su tokiomis būklėmis. Kaip atsvara egocentrinei psichologijai, kuri propaguoja orientaciją į individualių interesų realizavimą, gali tapti dvasinė išmintis, nurodanti į kitokias šių problemų priežastis ir sprendimo būdus.

Suprantama, žmogui, pripratusiam prie paviršutiniškų patarimų, kaip pagerinti gyvenimo kokybę, dvasinis požiūris gali atrodyti nesuprantamas, pernelyg sudėtingas realizuoti praktiškai. Tačiau prie jo pratinantis ir palaipsniui įvaldant, galima pajusti giluminį lengvumą. Žinoma, tai nebus once&forever rezultatas – jis bus panašesnis į sinusoidę, nei kylančią tiesę, ir jo palaikymas reikalaus sąmoningumo pastangų, tačiau procesas to vertas.

Kuo čia dėtas ego

Dar prieš 60 metų poreikių hierarchijos teorijos autorius psichologas Abraham Maslow „Būties psichologijoje“ rašė, kad „gyvenimas iliuzijomis ir baime yra liga, nors ir labai paplitusi“, o „daugumos psichologinių ligų priežastis yra baimė pažinti save“.

Tiesa, frazė „pažink save“ saviugdos literatūroje yra tiek nuvalkiota, kad nebesuprantame jos prasmės. Ne veltui knygoje „Anam čara: keltų dvasinė“ išmintis John O‘Donohue rašo: „kai per daug gerai save pažįsti, iš tikrųjų visai savęs nepažįsti“.

Visi dvasiniai šaltiniai pabrėžia, kad ego yra nepaprastai gynybiškas ir išradingas fantomas, kurio paskirtis – palaikyti ir stiprinti iliuzinį „aš“ pojūtį. Iliuzinio „aš“ pagrindas – savęs išskyrimas iš konteksto fizinėmis ir psichinėmis ribomis ir tose ribose kuriama tapatybė.

Tos iliuzijos mastą atspindi kontempliatyvaus katalikų vienuolio Thomo Merono (knyga „Naujosios kontempliacijos sėklos“) pasakymas apie pasiektą suvokimą, kad „pats esu savo paties klaida“.

Ką tai reiškia? „Visos nuodėmės prasideda nuo prielaidos, kad mano apgaulingasis „aš“, tas „aš“, kuris tesilaiko tik mano egocentriniuose troškimuose, yra pamatinė gyvenimo, kuriam visa palenkta visatoje, tikrovė. (…) Mums ne itin sekasi atpažinti iliuzijas, o labiausiai puoselėjamas savo atžvilgiu, nes su jomis mes gimę, jos maitina nuodėmės šaknis. Todėl daugumai žmonių pasaulyje nėra didesnės asmeninės tikrovės nei negalintis egzistuoti apgaulingas jų „aš“, – rašo T.Merton.

Pasak jo, „mano apgaulingasis atsiskyrėliškasis „aš“ nori būti nepasiekiamas Dievo valiai ir Dievo meilei – ištrūkti už tikrovės ir už gyvenimo. Toks „aš“ tegali būti iliuzija. (…) Tuo žmogumi aš pats noriu būti, bet jis negali egzistuoti, nes Dievas nieko apie jį nežino“.

Pasipriešinimo strategija

„Jie (beveik visi žmonės) tapatina save išimtinai tik su savo fiziniu ir psichiniu pavidalu ir lieka neįsisąmoninę esmės. O kadangi visi pavidalai esti labai nepastovūs, žmonės gyvena baimėje. Ši baimė gimdo klaidingas pažiūras, iškraipo suvokiamo pasaulio vaizdą“, – knygoje „Šios akimirkos jėga“ rašo universalų dvasingumą atstovaujantis Ekhartas Tolle.

Pasak jo, kai sąmoningai ar pasąmoningai imame suvokti save tarsi atskirą tikrovės fragmentą, baimė ir konfliktai – vidiniai ir su pasauliu – tampa gyvenimo norma.  „Ji (sąmonė) – save pažįsta vien kaip pavidalą ir dėl to gyvena baimėje prarasti savo fizinę ar psichologinę tapatybę (…) Kadangi jūsų tapatybė kyla nebe iš Esaties, ji tampa pažeidžiamu ir nuolat kažko stokojančiu proto dariniu, kuriančiu dominuojančią pamatinę baimės emociją“, – rašo jis.

Baimė verčia mus būti gynybiškais arba imtis aktyvios kovos. „Ego poreikiai yra beribiai. Jis jaučiasi pažeidžiamas, todėl gyvena baimėje ir stygiuje. (…) Jis visados ieško, prie ko jam prisikabinus, kad galėtų palaikyti ir stiprinti iliuzinį aš pojūtį, tad jis ima ir įsikabina į jūsų problemas. Štai kodėl daugelis žmonių didžiąją aš pojūčio dalį sieja su savo problemomis. (…) jie tokiu būdu nenori iš jų išsilaisvinti (…) Jei jūsų susitapatinimas su emociniu skausmo kūnu buvo artimas, jeigu ilgai gyvenote „investuodami“ į jį visus jausmus ar didesnę jų dalį (…) iš skausmo kūno radosi nelaimingas „aš“ ir jūs tikite, jog ta proto fikcija – tai jūs“ – sako E.Tolle.

Pasak jo, „iš pasąmoningos tapatumo netekimo baimės kils stiprus priešinimasis bet kokiems pokyčiams. (…) jūs būsite linkę ir toliau gyventi skausme, užuot drąsiai žengę į nežinomybę, kurioje prarandamas toks pažįstamas nelaimingas aš“.

Baimę kaip pagrindinę pokyčių ir augimo kliūtį dar dar prieš 60 m. sakė A.Maslow: „Didžioji dalis to, ką dabar vadiname psichologija, yra tyrinėjimas įvairių triukų, kuriuos naudojame siekdami išvengti absoliutaus naujumo keliamo nerimo (…) Mes ne tik laikomės įsikibę savo psichopatologijos, tačiau esame linkę vengti asmeninio augimo, nes jis gali atnešti kitos rūšies baimę bei silpnumo ir nepilnavertiškumo jausmus“.

Nuolankumas kaip stiprybės šaltinis

Dvasiniai mokymai teigia, kad tikrovę matome iškreiptai, nes egzistuoja paslėptis. Norint pamatyti tikrąją, gerąją gyvenimo pusę, teks jį „išversti“ – t.y. atsisakyti įprastų įsitikinimų ir priimti atvirkščius.

Pasak E.Tolle, “priešinimasis yra silpnumas ir baimė, užsidėjusi tvirtybės kaukę. Tai, ką ego laiko silpnumu, yra jūsų gryna Esatis. O tai, ką ego laiko tvirtumu, yra silpnumas“.

„Nuolankumas yra tikriausias stiprybės ženklas (…) nuolankusis nebijo, kad nepavyks. (…) kelias į tikrovę yra nuolankumo kelias, įtikinantis mus atmesti iliuzinį „aš“ ir priimti „tuščią“ aš, kuris mūsų ir žmonių akimis yra „niekas“, o Dievo akimis yra tikroji mūsų realybė, nes ši tikrovė yra „Dieve“ ir „su Juo“, ir visiškai priklauso Jam“ – rašo T.Merton. Pasak jo, nuolankume slypi didžiausia laisvė: „Nuolankumo išlaisvintas iš prisirišimo prie savo darbų ir gero vardo žmogus atranda, kad tobulas džiaugsmas įmanus tik tada, kai visiškai save pamirštame“

Plačiau paaiškina E.Tolle: „Nuolankumas yra paprasta, tačiau gili išmintis, kurios skatinami leidžiamės su gyvenimo tėkme ir nebandome jai atsispirti. O vienintelė vieta, kurioje galima įbristi į tą gyvenimo tėkmę, yra ši akimirka, tad nuolankumas – tai besąlygiškas sutikimas su Dabar. Tai vidinio priešinimosi tam, kas yra, išsižadėjimas. Vidinis priešinimasis – tai vidinio mūsų teismo ir emocinio neigimo sakomas „ne“ tam, kas yra.

Pasak jo, nuolankumas puikiai dera su veiklumu, pokyčių skatinimu ir tikslų pasiekimu. Bet kai esate nuolankūs, jūsų veiksmus valdo visiškai kitokia jėga. Atsigręžti į nuolankumą ypač verta tada, kad nesiseka.

„Jei gyvenate jau pakankamai ilgai, tai žinote, kad „nesiseka“ gana dažnai. Tai atsitinka kaip tik tada, kai reikalingas nuolankumas. (…) Jei nerandate, ką galėtumėte padaryti, kad pakeistumėte susidariusias sąlygas, jei nenumanote, kaip jų nesukelti, tada pasinaudodami jomis dar pagilinkite savo nuolankumą, dar labiau įsigilinkite į šią akimirką, į Esatį. Kai atsidursite tame laiko neturinčiame dabarties matmenyje, pokyčiai keistu būdu ima vykti be jūsų regimų pastangų. Pats gyvenimas ima jums talkinti“.

Kaip praktikuoti nuolankumą

Vienas iš dalykų, kurie buvo paminėti, yra išsilaisvinimas iš psichologinio laiko, koncentracija į dabarties momentą. „Kai išsilaisvinate iš psichologinio laiko, jūs imate siekti tikslų be nuožmaus ryžto, kylančio iš baimės, pykčio, nepasitenkinimo ar poreikio „būti kažkuo“. Taip pat jūsų nebekaustys nesėkmės baimė, kuri ego reiškia tapatumo netekimą“ (…)Tikrasis išsilaisvinimas yra pažinimas, kad jūs esate neatskiriami nuo Vieningo Gyvenimo, kuris nepavaldus laikui, kuris neturi pavidalo, iš kurio kyla visa ko būtis. (…) Tikrasis išsilaisvinimas – tai laisvės būsena: laisvės nuo baimės, nuo kančios, nuo nepriteklių ir trūkumų ir drauge nuo visokiausių norų, poreikių, įgijimų ir prisirišimų. Tai laisvė nuo neįveikiamo potraukio mąstyti, nuo neigimo, o svarbiausia nuo psichologinės reikmės saistyti save su praeitimi ir ateitimi“, – rašo E.Tolle.

Beje, tai gali būti realizuota per žaidybišką poziciją gyvenimo atžvilgiu. Juk viską susvarbiname, kai itin bijome pralaimėti (ir atvirkščiai) – tuomet atsiranda vertinimas ir noras viską „kapoti“ pagal naudos kriterijų.

Kaip susiję tie dalykai, keltų išmintyje aiškina ir J. O’Donohue: “spontaniškumas – viena didžiausių dvasios dovanų. Būti spontaniškam, reiškia pabėgti iš ego narvelio, pasitikint tuo, kas yra už savojo „aš“. (…) Ego neatspindi tikrosios individualybės. Šis apgavikas randasi iš baimės, kad apsigintų. Ego yra apsauginis kiautas, kuriuo pridengiame savo meilės jausmus. Jis atsiranda dėl mūsų nedrąsumo, nesugebėjimo pasitikėti Kitu ir gerbti savo Kitoniškumą. Vienas didžiausių konfliktų gyvenime kyla tarp ego ir sielos. Ego bijo, nori konkuruoti, jaučia įtampą; tuo tarpu sielą daugiau vilioja staigmenos, spontaniškumas, tai, kas nauja ir šviežia. Tikroji sielos būtis pilna humoro ir ironijos, o ne pernelyg rimto požiūrio į save”.

Smalsumą, spontaniškumą ir kūrybiškumą A.Maslow laiko svarbiu saviaktualizuojančio žmogaus bruožu.

„Sveikesnių žmonių gebėjimas pasinerti į pasąmonę ir ikisąmonę, naudoti ir vertinti pirminius procesus, o ne jų bijoti, priimti savo impulsus, o ne juos visuomet kontroliuoti, mokėti savanoriškai ir be baimės regresuoti, pasirodo besanti viena iš pagrindinių kūrybiškumo sąlygų. (…) Grynas spontaniškumas yra laisva, nevaržoma, nekontroliuojama, pasitikinti, neapmąstyta asmenybės, t.y. psichinių jėgų raiška, į kurią sąmonė kišasi minimaliai. Kontrolė, valia, atsargumas, savikritika, saikas, apgalvojimas yra šios raiškos stabdžiai, kurie tapo būtini dėl socialinio ir gamtinio pasaulio, esančio už psichinio pasaulio ribų. (…) Saveaktualizuojantys žmonės yra linkę integruoti Ferudo dichotomijas ir trichotomijas – sąmonę, ikisąmonę ir pasąmonę (bei id, ego ir superego). (…) Jie  tikrai buvo mažiau socializuoti; tai yra atrodė, kad jie mažiau bijojo to, ką kiti žmonės pasakys, ko pareikalaus ar iš ko pasijuoks“, – „Būties psichologijoje” rašė A.Maslow.

Pasak jo, „smalsumo trūkumas gali būti aktyvi arba pasyvi nerimo ir baimės išraiška“. Beje, baimę išsišokti, išsiskirti iš kitų, norą būti „normos ribose“, A.Maslow vadina „vidutinybių psichopatologija“.

Dualistinės ribos

E.Tolle teigia, kad  „nenuolankumas stiprina psichologinį pavidalą – tą ego šarvą – ir tokiu būdu sukuria stiprų atskirumo jausmą. Supantis pasaulis ir žmonės, kaip jo dalis, ima kelti grėsmę. Kyla pasąmoninga paskata naikinti kitus savuoju įvertinimu, o kartu poreikis rungtyniauti ir viešpatauti. (…) Kai gyvenate visiškai sutikdami su tuo, kas yra – o tai vienintelis sveikas gyvenimo būdas – tuomet jūsų gyvenime daugiau nebelieka nei „gėrio“, nei „blogio“. Jame lieka tik aukštesnysis gėris, kuris aprėpia ir „blogį“, – rašo jis.

Jam knygoje „Kristi aukštyn“ pritaria ir katalikų dvasininkas Richard Rohr. „Žmonės mano, kad įveikdami savo varžovus, jie maksimaliai įgyvendina tiesą! (…) piktas ir bailus dualistinis protas toliau nesiekia” .

R.Rohr dualistinio požiūrio atsisakymą įvardija kaip dvasinės brandos požymį: „Konkretaus gyvenimo vyksmo nevertiname nei pozityviai, nei negatyviai, netraktuojame kaip absoliučiai teisingo ar neteisingo, palankaus ar priešiško. Jis tiesiog yra (toks koks yra) (…) tokia laikysena anaiptol nelaikytina pasyvumu“.

To ženklas – mokymasis ramiai ir supratingai atpažinti kitų ir savo klaidas, žvelgti į jas su žmogiška atjauta. Pasak T. Mertono, nuolankumas eina drauge su giliu dvasios išgryninimu, taikingumu, taktu ir sveiku protu, be kurio nėra sveikos moralės. “Jums turėtų rūpėti tik Dievas ir Jo valia, objektyvi kūrinių tvarka ir vertybės tokios, kokios jos yra, o ne tokios, kokių nori jūsų savanaudiškumas.“

Pasak E.Tolle, „jūs liaujatės ieškoję pastovumo ten, kur jo nėra: formų pasaulyje, laimėjimuose ir praradimuose, gimime ir mirtyje. Jūs nereikalaujate, kad aplinkybės, žmonės, ar vietos suteiktų jums laimę, nei kenčiate, kad jie nepateisina jūsų lūkesčių. Viskas yra gerbiama, tačiau drauge nesvarbu.

Galimybės ir grėsmės

Vis dėlto, nuolankumo sąsaja su spontaniškumu, atsidavimu instinktams ir panašiems impulsams, sukuria slidų pagrindą. Pasak T.Mertono, „kai išdidus žmogus mano esąs nuolankus, jo atvejis beviltiškas“.

Panašiai šneka ir R.Rohr, įvesdamas „ištikimo kareivio“ sąvoką: „Ištikimas kareivis“ yra beveik tapati sąvoka (…) (Froido) superego. (…) Superego jaučiasi kaip Dievas, nes žmonės daugiau neturi, kas juos vestų (…) girdėdami savyje „ištikimo kareivio“ balsą, pasijuntame tokie saugūs ir užtikrinti, kad rizikuojame jį supainioti su Dievo kvietimu. Jei šis vidinis autoritetingas ir kritiškas balsas ilgus metus padėjo jums jaustis saugiems, galėjo atsitikti taip, kad praradote gebėjimą išgirsti Dievo balsą“.

Pasak jo, „ištikimas kareivis“ nepadės mums pasiekti antros gyvenimo pusės, nes nežino, kas tai yra. (…)  Siekdami antrosios gyvenimo pusės išminties, turime galynėtis su savo šešėliu ir ugdyti kritinį mąstymą, nes tik jis padeda mums atpažinti savo apsimetimą ir pažvelgti toliau, nei siekia mūsų šešėlis. (… ) Žmonės, nepanorėję naikinti savo šešėlio ir patirti pažeminimo, kuris neišvengiamas siekiant pažinti save, vis labiau užsidaro savyje. (…) Vaizduodamas esąs protingas, blaiviai mąstantis, teisingas ir bandydamas įteigti „darau tai dėl tavęs“, iš tikrųjų šešėlis demonstruoja baimę, siekia kontroliuoti, manipuliuoti ar net keršyti. (…) Atleidę „ištikimąjį kareivį“ jaučiamės praradę tikėjimą ar savastį. Iš tikrųjų miršta tik netikroji savastis, o užgimsta siela. Užuot užleidę vietą ego, jūs leisitės, kad jums vadovautų siela“.

R.Rohro teigimu, „Ištikimo kareivio“ atleidimas įvyksta (jei įvyksta) tarp trisdešimt penkerių ir penkiasdešimt penkerių metų – iki tol tik maištaujama ir kovojama su nusistovėjusiomis religinėmis pažiūromis. Kad paleistume „ištikimą kareivį“, kartais turime numirti dvasine šio žodžio prasme ir būti ištremti iš gimtųjų namų. Paprastai „ištikimo kareivio“ neatsisakome, kol jis pasirodo esąs netinkamas, neveiksnus ir nesugebantis atremti realių iššūkių, o taip atsitinka, kai išgyvename meilę, artimojo mirtį, kančią, susiduriame su klasta, nuodėme, slėpiniu ir kitokiomis paslapties, nuopolio ir mirties formomis.

Būtent iš to kyla „kritimo aukštyn“ koncepcija – dvasinio gyvenimo kelias visada akmenuotas ir todėl anksčiau ar vėliau suklumpame – T.Mertono žodžiais tariant, suvokiame, jog „esu tuščias, mano malonumų ir garbės siekių statinys neturi pamato. Aš įsidaiktinu juose. Tačiau visiems jiems dėl savo tikro nebūtinumo lemta sunykti. Jiems praėjus, nieko neliks iš manęs, tik mano nuogumas, tuštumas ir dykynė“. Ir ant kuo didesnio „pažaidos akmens“  suklumpame, tuo didesnis stebuklas įvyksta. Dažnai tai būna ištiesta nepažįstamojo ranka, kuri iš esmės yra „Dievo ranka“.

Pasak R.Rohro, „Kritimas aukštyn“ – tai sielos slėpinys, kuris suvokiamas ne mąstant ar įrodinėjant, bet rizikuojant (…) Ir leidžiant save vesti“ (…) Аntroje gyvenimo pusėje dera gebėti išgirsti giluminį Dievo balsą ir jam paklusti. Jis gali skambėti įvairiai: kviesti rizikuoti, pasitikėti, nusileisti, gali pasigirsti kaip blaivaus proto ar širdies balsas, savasties ar sielos Beatričės balsas.