Potraukis intelektui

Daugelis žmonių neturi žalio supratimo kas tie sapioseksualai, nebent jie patys tokie yra. Mat prisirankioti naujų terminų sapioseksualams/ėms ne mažiau svarbu nei „normaliems“ vyrams gerai užkąsti/išgerti, o „normalioms“ moterims pasidaryti kokią grožio procedūrą.

Gebėjimas nardyti tarp sričių ir temų, naviguoti terminų jūroje, megzti asociacijų tinklus gali būti ženklas, kad turite reikalų su sapioseksualu, t.y. žmogumi, kuriam didžiausias seksualinis trigeris yra intelektas. Ir, pirmoj eilėj, beje, jo paties. Būtent šis evoliuciškai naujas pranašumas, o ne „pirmykščiai“ raumenys ar finansinis/socialinis statusas (vyrams); didelė krūtinė, platūs klubai, šviesūs plaukai ir mėlynos akys (moterims), jiems leidžia jaustis seksualiai.

Instinktų sufleruojamus evoliucinius pranašumus jie linkę nusvarbinti ir besirinkdami partnerį. Įvairiausios apklausos, kuriame vyrų ir moterų būdavo klausiama, kokie potencialaus romantinio partnerio bruožai jiems svarbūs, intelektas niekada nebuvo dominuojantis – greičiau vienas iš mažiausiai svarbių (ypač moterų, kai romantinių partnerių, pasirinkimui). Masėms jis nesvarbus ir šiandien. Tačiau kalbama, kad sapioseksualūs šiais laikais gali būti nuo 1 iki 8% 18-35 m. individų.

Kuo tai pasireiškia?

Kiek tai yra iliuzinė mada, o ne objektyvi realybė, sunku pasakyti, bet faktas, kad šiai psichografinei grupei kuriamos specialios pažinčių programėlės, portalai skelbia patarimus, kaip flirtuoti su „tokios pakraipos“ žmonėmis. Beje, pabrėžiama, kad sapioseksualai nėra įprasti snobai – jų intelekto paketą papildo ir emocinio intelekto įgūdžiai, smalsumas, savimonė/sąmoningumas ir netgi kitiems keistokai atrodantis laisvumas bei pasitikėjimas savimi.

Panagrinėjau stimulus, kurie gali sujaudinti sapioseksualą: pavyzdžiui, pasimatymas smalsumą žadinančioje arba intelektą stimuliuojančioje aplinkoje; knygų lentyna – pirmas dėmesį patraukiantis objektas, apsilankius svetimuose namuose; žmogaus pažinimas per tekstus: jo skaitytų knygų bibliografiją (kartais muzikografiją), parašytus dalykus, ar pan; snobiškas požiūris į verbalinę komunikaciją (tikslūs, asociatyvūs, metaforiški išsireiškimai);  terminų, specifinio slengo vartojimas; nekompleksavimas dėl nežinojimo ar daugumai prieštaraujančios nuomonės;  tam tikras žaismingumas, peržengiantis įprastas susisvarbinimo/gėdos ribas; toli gražu ne kiekvienam suprantamas humoro jausmas. Dievaži, man pačiai galioja 8/8. Arba galiojo.

Kam tas intelektas?

Šio atsakymo reikia ieškoti evoliucinių psichologų (nors jie dažnai vertinami ir nevienareiškmiškai) darbuose. „Bendrasis intelektas galėjo tapti visuotinai svarbus šiuolaikiniame gyvenime tik todėl, kad dabartinė mūsų aplinka yra beveik visa evoliuciškai nauja“, – knygoje „Proto paradoksas“ rašo Satoshi Kanazawa.

Tačiau nereikia skubėti ir daryti išvados, kad intelektualūs žmonės dėl to sėkmingiau sprendžia gyvenimo klausimus. Pasak S. Kanazawa, „bendrasis intelektas nepaveikia individo gebėjimo suprasti ir susitvarkyti su evoliuciškai pažįstamomis realijomis ir situacijomis, kurios egzistavo protėvių aplinkoje“. Kokios tai situacijos? Ogi pačios svarbiausios evoliucijai – t.y. poros suradimas, tuoktuvės ir vaikų auklėjimas. Čia intelektualiems žmonėms sekasi ne ką geriau, o ne taip jau retai – ir blogiau, nei besivadovaujantiems instinktais. Nieko keisto, juk intelekto paskirtis ir yra sabotuoti instinktus, argi ne?:)

Trumpai persakant šio evoliucinio psichologo įžvalgas, tiek intelektualūs vyrai, tiek moterys turi gerokai mažesnį norą turėti vaikų; tačiau šios nuostatos sėkmingai laikosi tik intelektualios moterys, tuo tarpu intelektualūs vyrai pasiduoda mažiau intelektualių moterų spaudimui „gaminti vaikus“. Tačiau intelektas, deja, paveldimas ne per vyrišką, o per moterišką liniją, taigi kritinė visuomenės masė juda „kvailėjimo“ kryptimi, kurią stabdė priešpriešinis Flynno efektas – t.y. intelektas augo dėl geresnės kūdikių mitybos ir socialinės/medicininės apsaugos. Ir technologijos, kuriamos nedidelio procento intelektualų (o gal ir tų pačių sapioseksualų), deja, kritinės masės intelekto kreivę spaudžia žemyn.

Taigi gaunasi, kad vyksta sistemos savireguliacija: gamtos/prigimties (ne veltui kai kuriose kalbose šios sąvokos išreiškiamos tuo pačiu žodžiu) dėsniai neleidžia įsigalėti intelektui, kaip priešiškam agentui, kuris veikia prieš gamtos interesus.

Intelektas ir moterys

Intelektas toli gražu nėra išmintis, o intelektualiausia šiuolaikinių moterų dalis kaip tik jos ir stokoja, besipriešindama instinktams ir bandydama žengti koja į koją ar net pralenkti vyrus. Išmintis yra gebėjimas nepulti stačia galva prie naujo dalyko, o įvertinti trūkumus ir nešamą riziką, neneigti tradicijos iš principo, nurašant ją kaip pasenusią, nes tradicija, kaip ir stereotipai, nėra laužta iš piršto.

Tik atrodo, kad nauji, laisvesni papročiai gyvenimą supaprastina. Viskas tik iš paviršiaus atrodo paprasčiau, o viduje – visiška painiava. Pavyzdžiui, nieko keisto, kad vyro vaidmenį uzurpavusi moteris negali suvokti, ar vyras, kuris palaiko su ja ryšius, iš tikrųjų ja domisi. Nes dažnai, užuot laukusi merginimo, emancipuota moteris pradeda rodyti interesą. Ir dauguma tokių santykių, kuriose nesilaikoma žaidimo taisyklių, įstringa nesivystymo būsenoje – vyksta kažkoks tampymasis, kai vyras negali atsisakyti grobio panosėje, bet ir nejaučia instinkto griebti bėgančią auką; tuo tarpu moteris nesupranta šios dviprasmybės – jai vaidenasi, kad ji geidžiama, bet nežinia kodėl kartu ir ne itin svarbi.

Psichoterapeuto Irwino  Yalomo romane „Kai Nyčė verkė“ aprašytos istorinės asmenybės –  Lu Salomės, turėjusios santykių trikampį su garsiausiais to meto intelektualais – Nyče ir Rilke, stereotipiškai nuolankia nepavadinsi – greičiau įžūliai nepaklūstančia laikmečio normoms. Vis dėlto jos mintis verčia susimastyti dėl moteriško ambicingumo:  „Didžiausia kvailystė, kurią gali padaryti moteris, tai varžytis su vyru dėl profesinės sėkmės. Niekada nesirinkau vyriškų užsiėmimų, su niekuo nesivaržiau – užsiėmimai patys mane susirasdavo, kaip Saulė randa gėlę, kuriai reikia jos šviesos“.

Moters galia

Į šiuos kelis sakinius sudėta vertinga moteriška išmintis, kad moteriai nebūtina imtis aktyvių veiksmų, kad ji pasiektų ko nori. Ir pati pastebėjau, kad kai tik imi konkuruoti su vyru, jis gauna klaidinantį signalą, kad tu ne moteris, vadinasi, reikia pulti. Nors intelektas flirtui netrukdo, tačiau tik tuomet, kai jis įvilktas ne į ambicijų, o žaismingumo rūbą.

Vyrams būdinga jėga, moterims – galia. Kai kam turbūt sunku suvokti ir priimti, kad moters galia yra jos sąmoningas (kuris labai skiriasi nuo beviltiško) nuolankumas, sutikimas žaisti pagal gamtos/prigimties taisykles. Nes kitaip vyriškumui, kurio šiais laikais jau pradedama ilgėtis, tiesiog nebelieka erdvės, kai į pirmąsias gretas aktyviai veržiasi moterys.

Tiesa, dabar yra moteriškų vyrų ir vyriškų moterų (atleiskit už perdėm suschematintą įvardinimą, bet taip paprasčiau), kurių galimybės visiškai vienodos ir jie prie vairo stovi pakaitomis. Jei šis tandemas abiems jiems tinka, viskas puiku, tačiau ne taip jau retai moterys skundžiasi vyrų pasyvumu, nesuvokdamos, kad tai jos savo kantrybės stoka ir dominuojančiais veiksmais nepalieka jiems erdvės. Beje, moteriška kantrybė ir vyriška valia yra dvi tos pačios monetos pusės. Jei, ją metus, vyriška valia neįsijungė, reikia moteriškos kantrybės, o ne moteriškos valios ir vyriškos kantrybės.

Nėra taip, kad vyrams patinka silpnos ar naivios moterys – vyrams patinka moterys, kurios leidžia jiems jaustis ne pusiau, o pilnaverčiais vyrais. Ir man labai gaila, kad vyrų nuskriaustos moterys užsibrėžė su tuo kovoti ir darė viską, kad augantys vyrai ir moterys žinotų, kuo jie vienas kitam prilygsta, bet nebežinotų, kuo jie tarpusavyje skiriasi ir kuo vienas kitą papildo.

Užsiauginusios intelektą ir sustiprinusios savo socialines pozicijas moterys įgijo savarankiškumo, tačiau prarado malonumą priklausti – tekste apie vienišius jau rašiau, kad to kaina – šeimos ir vaikų neturėjimas, net tais atvejais, kai tai nėra sąmoningas pasirinkimas.

Nesvarbu, kad feministinis auklėjimas padarė savo, ir vyrai teoriškai palankiai žiūri į protingesnes moteris – kai pereinama prie praktinės galimybės rinktis tokią partnerę, jie tokių moterų nenori.

Panašumo vibracija

Taigi apsukusi ratą grįžtu prie potraukio. Aš suprantu, kokį intelektualinės aistros blyksnį gali sukelti panašumo ir tarpusavio supratimo iliuzija. Tas epizodinis rezonansas būna toks stiprus, kad verčia mus daryti toli siekiančias išvadas.

Pavyzdžiui, kad tai yra ilgalaikės traukos garantija. Deja, atsvaros neturintis intelektas tampa tokiu nuožmiai ambicingu, kad nebepripažįsta žodžio „gana“, ir tai tiesus kelias suardyti balansą – nepriklausomai nuo to, ar kalbame apie dvinarę ar daugianarę sistemą.

Paradoksalu, kad Dievo buvimą neigiantys žmonės, matydami sistemos, kurioje esame, sudėtingumą, tą nesamą Dievą vaikiškai mėgdžioja ar net naiviai tikisi jį pranokti, kurdami iš proto. Tačiau tokia kūryba, kylanti iš klaidingo šaltinio ir varoma ydingų paskatų, galiausiai atsisuks prieš autorius. Taigi, panašu, jog pliko intelekto atgrasumu įsitikinsime tik išbandę jį ant savo kailio.