Narcizo dilema

Pastebėjau keistą dalyką: yra ne tiek jau mažai žmonių, greta kurių negalima didžiuotis savimi. Jei didžiuojiesi tyliai, bet apie tai liudija tiesi nugara ir pakeltas smakras, jie sako, kad esi akivaizdžiai pasikėlęs. O jei drįsti pasididžiuoti garsiai – tuomet tiesiog esi pagyrūnas.

Aišku viena – problema savivertėje, tik klausimas kieno.

Sugriautas Narcizo mitas

Aukštą savivertę turintiems žmonėms kai kas mėgsta klijuoti „narcizo“ etiketę, tačiau šio asmenybės sutrikimo diagnozavimui anaiptol neužtenka tokio įsitikinimo  kaip „aš pats sau gražus“.

Amerikiečių psichoterapeutas M.Scott Peck, parašęs vieną populiariausių visų laikų saviugdos knygų „Nepramintuoju taku“, sako, kad narcisizmu vadinamas kraštutinis atvejis, kai žmogus negali suvokti kito asmens kaip atskirybės, yra. „Tikros narciziškos asmenybės faktiškai nesugeba emocijų lygmenyje suvokti savo vaikų, sutuoktinio ar draugų, kaip atskirų nuo jų“, – teigia jis.

Norvegų psichoanalitikas F.Skarderud rašo, kad psichodinaminės mokyklos atstovas Heinz Kohut reabilitavo narcisizmą, pabrėždamas, kad narciziška meilė, arba kitaip savimeilė, yra ne tik sveika, bet ir būtina bei pozityvi.

Sveikoji narcisizmo versija grindžiama žmogaus gėrėjimusi savimi, ir įtakoja jo norą būti aktyviu, kūrybišku, supratingu, nesusipykusiu su humoru. Apibendrinus – narcisizmas yra žmogaus raidos kelias kuriant save.

Pagal šiuolaikinę interpretaciją, legendinis Narcizas kentėjo ne nuo perdėtos savimeilės, o savimeilės defekto. Pasak F. Skarderudo, narciziški sutrikimai šiuo atveju reiškia sunkumus pažinti save, sunkumus atrasti savo vietą tarp kitų žmonių.

Didžiavimasis kaip proporcingas menkinimas

Beje, vertingiausius mano gyvenime žmones aplinka laikė labai arogantiškais. Tai netiesa – jie tiesiog žinojo savo vertę ir buvo nuoširdūs, nedemonstruodami apsimestinio kuklumo.

Taigi stebint tokio žanro reakcijas kilo mintis, kad kiekvieną svetimo pasididžiavimo laipsnį kai kurie žmonės priima skausmingai, nes  traktuoja kaip tiesioginį ir proporcingą jų asmeninį nuvertinimą.

Panašu, kad tai ypatingai galioja žmonėms, kurie nuolat save su kitais lygina ir patys drožia savo savivertę. Neabejoju, kad tokiose situacijose tarpsta pavydas, o kraštutiniais atvejais ir neapykanta.

Pasak katalikų vienuolio Tomo Mertono, garsėjančio itin taikliomis žmogiškos prigimties įžvalgomis, neapykanta ženklina ir išreiškia vienišumą, nevertumą, nepasitenkinimą. Visos neapykantos šaknys slypi būtent graužiančiame, kankinančiame nevertumo jausme.

O jo šaknų reikia ieškoti savo vaikystėje ir dirbti tuo klausimu, kaip moko Austėja Landsbergienė.

Kada kuklumas tampa dorybe

Kuklumas yra anokia dorybė, kai jis paremtas kompleksais ir žema saviverte. Tai yra autopilotu veikianti savigyna, o ne sąmoningas pasirinkimas.

Beje, žmogiškųjų poreikių teoriją suformulavęs A.Maslow, remdamasis A.Angyalu, sako, kad būtent toks žmogus, kurio ego stiprumas yra pats didžiausias, lengvai pamiršta jį arba peržengia.

Taigi aukštasis pilotažas yra užkelti savo ego iki piko (apie tai kalba kabala), nes tik tada pavyks padaryti mirties kilpą (ego transformaciją). Pasak minėto T.Mertono, troškimas būti paslėptam, pranykti iš žmonių akių, pasaulio būti laikomam nieku, dingti iš savo savimonės svarstymų ir virsti niekumu neaprėpiamame varganume yra brangiausia prigimties dovana ir malonė.

Vis dėlto ne visi norime, galime ar šiuo metu jaučiamės pasiruošę atlikti mirties kilpą. Tačiau jos niekada neatliks tie, kurie nedrįsta pakilti.

Be to, kaip knygoje „Anam čara: keltų pasaulio dvasinė išmintis rašo filosofas ir teologas John O‘Donohue, „negalima pamilti kito, jei nenuveiksi gražaus, bet sunkaus dvasinio darbo – neišmoksi mylėti savęs. (…) Kitaip tariant, kad sužinotum, kas yra meilė, nėra reikalo jos ieškoti iš pašalio. Tai nėra egoizmas ir narcisizmas, pasireiškiantys manija reikalauti meilės. Tai veikiau širdyje neišsenkantis meilės šaltinis“.

Jam knygoje „Kristi-Aukštyn“ pritaria ir katalikų dvasininkas Richard Rohr: „Ne mažiau svarbu jaustis ypatingam, būti truputį narciziškam (…). „Savimeilė“ (…) – savaime yra gera ir reikalinga. Pirmiausia reikia suformuoti savąjį ego, kad vėliau galėtume jo atsisakyti ir pranokti.

← Previous post

Next post →

3 Comments

  1. padrikas minčių kratinys su šokinėjančiomis mintimis. tekstas apie nieką.

  2. Aš nesutikčiau su ta narcicizmo reabilitacija. Normali savivertė ir nesikuklinimas dėl savo savybių, pasiekimų visai kas kita nei buvimas narcizu. Normalios savivertės žmogus niekada nežemins nei savęs nei kitų, tuo tarpu narcizas darys viską, kad tik iškeltų save aukščiau, nuolatos kurs dramas, žmonėms priskirs atitinkamus vaidmenis ir jiems jų nevaidinant ar neprisiimant tuoj juos sumaišys su žemėmis, jų ego nepaprastai išsipūtęs ir tikrai is šono jie atrodo kaip žmonės apakinti meilės sau. Reabilituoti tai – panašiai kaip teigti, kad galima reabilituoti šizofreniją ar kitus rimtesnio spektro psichinius sutrikimus pasakant, kad jie buvo ne taip suprasti ir iš esmės yra teigiami, tokius žmones tik kartais kankina šizofreniniai sutrikimai (lenkiu link to, tai kad jei pakeisim pavadinimą neutralesniais ir mažiau pridedančiais etiketes (kurių šiais laikais bijoma labiau nei kryžiaus) juk mėšlas rože nepavirs)

  3. Labai patiko įžvalgos, ypač apie ego. Man “teisingą” savivertę atspindi tokia frazė – tu už nieką nesi geresnis ir niekas nėra geresnis už tave. Tik pilnai įsisąmoninę šią tiesą žmonės kito žmogaus pa(si)gyrimą laikys normaliu dalyku, o ne grėsme savo savivertei. Reikia suprasti, jog žmogaus vertė nėra kažkoks ribotas išteklius – maždaug, jeigu tu esi daugiau vertas, tai atitinkamai aš mažiau. Visi verti tiek, kiek patys tą suvokia.

Leave a Reply