Meilė po 30-ies

“Po trisdešimties jau nebesirenki – imi kas yra“ , – sako man tas, kurį pati, vadinasi, pasirinkau iš „vargo“.

Pozityvaus mąstymo “programuotoja” Inga Aukštakojienė antrina, kad susirasti partnerį ilgalaikiams santykiams po 30-ies nėra neįmanoma, kaip skelbia “Delfi” antraštė, bet sunku ir vyrams, ir moterims.

Trumpai tariant, priežastys trys: mažėjančios pasiūlos ir didėjančių reikalavimų partneriui žirklės, adaptaciniai sunkumai dėl viengungystės įpročių, orientacija į gavimą, o ne davimą.

Apie augančius reikalavimus ne visai tiesa – mat jaunesnės, vis dar gyvenančios beatjosiančio princo iliuzija moterys dažnai vyrus vertina gerokai kategoriškiau. Taip – pikdžiugiškai sako kai kurie vyrai – reikalavimus priverčia nuleisti mažėjanti pasiūla.

Dėl pasiūlos nesutikčiau. Jei kalbame apie likučius, kurie vis dar apyvartoje ir niekada nebuvo iš jos iškritę – faktas, kad kritinė masė – sunkiai sugyvenami neurotikai, kurių niekas neima arba kurie patys nieko neima.

Tačiau kaip tik po trisdešimties atsiveria antrinė rinka. Kadangi, kaip rodo statistika, išsiskiria ne mažiau kaip kas antra susituokusi pora, jei įsitikinimai leidžia, galima dairytis į tuos, kurie kol kas dar pririšti prie būdos.

Taigi reikalavimų sumažėjimą labiau lemia ne paklausos-pasiūlos santykis, o socialinė, fizinė ir psichinė branda. Viena vertus, moteris paprastai jau būna save įtvirtinusi profesiškai ir kažką pasiekusi finansiškai, todėl ji mažiau reikšmės teikia vyro finansiniam statusui.

Be to, mažėja jos vaisingumas, taigi ji duoda daugiau šansų evoliuciškai mažiau patraukliems vyrams – gali būti, kad šiandien jai labiau reikia ne patino, o draugo.

Bet grįžkim prie kategoriškumo. Richard Rohr savo knygoj „Kristi Aukštyn“ teigia, kad „pirmoje (gyvenimo) pusėje mums sunkiai sekasi susitaikyti su netobulumu ir gyvenimo tragizmu, o tai reiškia, kad nesugebame giliai mylėti. O žengimas per antros gyvenimo pusės slenkstį neįmanomas be dualistinio (juodo-balto, gero-blogo) mąstymo įveikimo.

„Tokiam žmogui ne tiek rūpi turėti tai, ką myli, kiek mylėti tai, ką turi“,- rašo jis – „Leisdami sau stebėtis pasauliu ir žmonėmis, net jei tai mus liūdina ir vienaip ar kitaip veikia, antroje gyvenimo pusėje liaujamės griežtai ir kategoriškai vertinę kitus žmones, įvykius ar dalykus. Nebejaučiame poreikio keisti kitus žmones ar versti juos atitikti mūsų lūkesčius – tai niekaip nedaro įtakos mūsų laimei“.

Panašius dalykus kalba ir Abraham Maslow „Būties psichologijoje“: B-meilė (meilė kito žmogaus Būčiai, kuri priešpastatoma egoistinei meilei): kadangi ji nesavininkiška ir besižavinti, o ne kupina stokos, todėl nesukelia problemų ir praktiškai visuomet yra maloni. (…) B-meile mylintys žmonės yra mažiau priklausomi vienas nuo kito, autonomiškesni, mažiau pavydūs ir jaučia mažiau grėsmės (…).B-meilėje yra itin mažai nerimo ir priešiškumo.

„Mylėti gali tik tas, kas jaučiasi laisvas“ – apibendrina R.Rohras. Ir galite man sakyti, kad esate jauni ir jaučiatės laisvi, tačiau nepainiokite to su nerūpestingumu. Kažkodėl retas vyresnis žmogus, užklaustas, ar norėtų grįžti į jaunystę, sako „taip“. Dauguma sako „ačiū, bet ne“. Nes ta brandi laisvė ir meilė yra visai kitokia – mažiau priklausomybės, bet geriau suvokiama vertė.