„Apkūnios moterys, sakančios, kad yra absoliučiai patenkintos savimi ir nenorėtų nieko keisti, meluoja ir kitiems, ir sau“, – pasakiau įkarštyje ginčo, kurį paskatino C.P.Estes knygos „Bėgančios su vilkais“ skyrius apie kūną.
Kurmis, nematydamas šviesos irgi neabejotinai teigs, kad rausdamasis po žeme, jis yra laimingiausias koks tik gali būti, nes kitokio gyvenimo tiesiog neįsivaizduoja. Todėl apie tai, ar maloniau gyventi su viršsvoriu ar be, reikia klausti ne tų, kurio jie niekada neturėjo ir ne tų, kurių normalus svoris baigėsi su jaunyste, poodiniam sluoksniui augant su negrįžtamai bėgančiais metais.
Reikia klausti tų, kurie jo ir turėjo, bet nebeturi.
Visgi asmenine patirtim paremti ginčai šia tema dažniausiai tampa klampūs ir kartais baigiasi retoriniu klausimu, kas yra didesnė problema, t.y. kokių moterų daugiau: ar tų, kurios sveria normaliai, bet vis tiek kasdien be reikalo save drožia ir bando riboti maistą; ar tų, kurios išbandė dietas, varginančius sportus ir galutinai nuleido rankas su įprastu pasiteisinimu „tokia jau aš esu“?
Duotybės iliuzija: kodėl nekeisti to, kas jau pakeista?
Man gerokai verda kraujas dėl to, kad C.P.Estes pripaišo svorį prie fiksuotų kūno parametrų, tokių kaip ūgis, absoliučiai nurašydama tai genetikai. Natūralu, kad su tuo, ko negali pakeisti, sveikiausia yra susitaikyti, ką autorė ir rekomenduoja daryti vietoj energiją išsiurbiančio kalorijų skaičiavimo ir į neurozę vedančio bandymo sukontroliuoti tai, kas, jos nuomone, nekontroliuotina.
Ji sako, kad „reikia leisti sau mėgautis natūraliais kūno džiaugsmais, daugiau nepasiduodant visuotinėms iliuzijoms, kad esą laimė skirta tik tam tikro sudėjimo bei amžiaus žmonėms, nieko nelaukti ir nedelsiant daryti tai, ko norisi, susigrąžinti sau tikrąjį gyvenimą ir nesivaržant bei nesibaiminant gyventi plačiai ir energingai“. Žodžiu, ėsti ir negalvoti.
Autorė reziumuoja, kad „…mūsų visuomenėje egzistuoja problema, kylanti iš pastangų perdirbti moteriai gamtos duotą kūną“.
Tačiau ar laisvėje gyvenantiems gyvūnams, turintiems įdėti nemažai pastangų, kad išgyventų, būdingas antsvoris? Tik nebadykite man į ruonius, kurių poodinis sluoksnis yra gyvybiškai svarbi termoizoliacija.
Man rodos, atsakymą žino visi. Bet autorė ir jai pritariantieji linkę pamiršti, kad „gamtos duotą kūną“ pirmiausia transformuoja civilizacijos pasiektas gerbūvis, kuris gerokai išplėtė įvairių resursų prieinamumą, o kūnas, deja, neevoliucionuoja koja į koją su technine pažanga.
“Mes nebuvome suprojektuoti sėdimam, uždarytam patalpose, socialiai izoliuotam, greituoju maistu užverstam ir pasiutusiu žingsniu šuoliuojančiam moderniam gyvenimui”, – sako klinikinės psichologijos profesorius Dr.Stephen Illardy.
Kai subinę reikia judinti dvigubai mažiau nei tėvams ir trigubai mažiau nei seneliams, juk nenuostabu, kad genetiškai paveldėtas kūnas daugumai nepastebimai transformuojasi į +10kg nuo normos. Pabrėšiu, kad toks prieaugis nei mediciniškai, nei visuomenės nėra laikomas patologiniu nutukimu, taigi yra absoliučiai pateisinamas.
Tuo tarpu C.P.Estes visuose savo knygos kituose skyriuose pabrėžusi valią ir pastangas, kalbėdama apie kūną, ragina palikti viską savieigai, sakydama, kad „instinktų pasaulyje neįmanoma net įsivaizduoti, kad moteris skirtų šitiek dėmesio savo išvaizdai“.
Bloga žinia: grožio ignoruoti neįmanoma
Keista, kad instinktyvų ir pirmapradį gyvenimą propaguojanti autorė ignoruoja svarbią biologinę tiesą – išvaizda yra svarbu, nes grožis instinktyviame lygmenyje reiškia ne ką kitą, o sveikatą – ir genetinio bagažo, ir esamos savijautos aspektu.
Sakysit, kad grožio sąvoka reliatyvi, keitėsi istoriškai ir šiaip yra skonio reikalas? Užtat sveikata yra aiškus ir pamatuojamas kriterijus. Ir dar niekas nepaskelbė, kad turėti visceralinių riebalų yra sveika – juose susikaupusios medžiagos veikia širdies darbą, jautrumą insulinui bei sukelia uždegiminius procesus, kurie skatina tam tikrų tipų vėžio vystymąsi. Lygiai taip pat, kaip per sveikatą kerta būtinų medžiagų trūkumas, perdėtai ribojant maistą.
Taip, evoliucinio patrauklumo dėsnis yra negailestingas, bet jis neužmušamas. Net ir to žiniasklaidinio „svajonių fabriko“, kurio produkcijai pripaišomas kur kas didesnis poveikis, nei realiai įmanoma. Ne vienas tyrimas parodė, kad sąmonėje nusėdusios nuostatos mūsų elgesį valdo daug mažiau, nei pasąmoninės, o posakis „vieną sako, kitą daro“ turi labai rimtą pagrindą. Nepervertinkime žiniasklaidos įtakos – ji neturi galios pakeisti instinktų, senesnių nei pats homo sapiens.
Ir šitoj vietoj, kaip ir daugely kitų situacijų, sveika prisiminti maldelę: … suteik man jėgų susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu pakeisti ir išminties šį skirtumą pajusti.
Taigi reziumuokim: sudėjimas genetiškai paveldimas, tačiau tai nėra konkretus dydis x ir juo labiau nėra viršutinė KMI normos riba. Tai reiškia, kad tiesiog neiššoksi už natūralaus svorio diapazono, o jei ir iššoksi, tai tik trumpam… Bet faktas – tas diapazonas ne toks jau siauras – yra ne tik apatinė riba, bet ir aukso vidurys. Tai yra tas svoris, kuris kūnui leidžia būti homeostazėje, pusiausvyroje, ir maksimaliai efektyviai realizuoti jam gamtos duotą potencialą. Tai tas svoris, kuriuo iš tiesų esame ar būtume patenkinti, nemeluodami sau ir kitiems.
Tai, kas yra virš viršutinės ribos (jei nėra nulemtas specifinių medžiagų apykaitos sutrikimų), yra apsileidimas. Ir nesupraskite to, kaip kaltinimo nevalyvumu ar tinginyste. Tai savęs apleidimas – nemeilė sau ir noras skriausti, bausti ar žeminti save, dažnai tokias intencijas paskandinant pasąmonėje. Ką burna bešnekėtų, viršsvoris yra aiškiausias požymis, kad žmogus nėra laimingas, kad maistu save guodžia. Kūnas kalba savo kalba.
Pasitenkinimas retai kyla (arba gan greitai išblėsta) status quo būsenoje, t.y. kai tiesiog esame nieko nesiekdami, susitaikydami su savo netobulumu. Tačiau pasitenkinimą dėsningai sužadina pastangomis pasiekta kaita, kai artėjame prie to, kas galime būti, prie maksimalaus individualaus potencialo realizavimo. Patogu apsiriboti pasiteisinimu „man neduota“, tačiau mums visiems duota daugiau, nei teikiamės išnaudoti.
Gai
Labai plati tema (gal net begalinė?) ir labai aktuali, ir čia gerai užkabinta :) Galima būtų dar tęsti ir plėsti, ir gilinti…ir apie Julės minėtą intuityvaus valgymo principą atskirai ar tuo pačiu… Liuks!
Strelka
Ir plati, ir jautri interpretacijoms;) Galbūt kažkada bus ir papildymas, ačiū už nuomonę:)
Strelka
Intuicija yra veiksmingas reikalas ne tik valgyme:) Kai gyveni ramiai ir švariai, turbūt galima stipriai ja kliautis, o jei visapusiškam triukšme ir šiaip nesi emociškai stabilus, save girdėti ir tuo vadovautis gali būti sunkoka. Aš nesu kraštutinumų šalininkė – turime du smegenų pusrutulius, todėl abiem reikia ir naudotis:)
Strelka
Su kuo konkrečiai nesutinki?;) Kadangi, mano galva, anoreksijos/bulimijos problemoms skiriama ir taip pakankamai dėmesio, čia nekalbu apie patologinius ekstremumus į abi puses (tiek fiziologinius, tiek psichinius), taip pat nekalbu konkrečiai apie mitybą (susijusias temas planuoju ateičiai). Šįkart kalbu apie sąmoningą ar nesąmoningą bandymą apsimesti, kad “man gerai ir taip” arba “aš negaliu”.
Šiandien buvau #Šeršėliafam konferencijoje, kur pranešimą skaitė Giedrė iš “Dydis nesvarbu”. Po jos pranešimo man liko įspūdis, kad šioje temoje labai svarbus gėdos ir aplinkos spaudimo elementas. Todėl tos moterys ima įrodinėti, kad turi teisę rinktis kitokį kelią – savęs nekankinti ir nebūti plona. Jos neabejotinai turi tokią teisę ir niekas neturi teisės jų už tai gėdinti.
Tačiau iš kai kurių socialinių kampanijų susidaro įspūdis, kad antsvorio turinčios moterys skatinamos didžiuotis savo kūnu. Tačiau nereiktų pamiršti, kad net suformavus sąmoningai teigiamą nuostatą dėl savo kūno, pasąmonėje liks įsitikinimas apie jo netobulumą ir kaltės jausmas, kad nieko su tuo nedarai.
Galbūt į kūną reiktų dažniau pažvelgti ne iš siekiamo rezultato, o proceso perspektyvos – jo fizinis tobulinimas, veikiant specifinių hormonų sekrecijos mechanizmams, sukelia gerokai didesnį pasitenkinimą ir savivertės pokyčius, nei apsimestinis susitaikymas.
Julė
Uf, va čia nesutinku – galbūt dėl to, kad iš labai arti žinau, kas yra nesveikas požiūris į maistą ir kaip jis toli gražu nebūtinai atsispindi kūne. Na, jei tokiais paprastais internetų paveikslėliais kalbant – va taip. Būtų įdomu padiskutuot!
Man išties labai patrauklus atrodo intuityvaus valgymo principas. Jis padengtų ir tavo minimą per keletą kartŲ sumažėjusį aktyvumą – girdint savo kūną, organizmas tiesiog nori mažiau ar kitokio maisto; o jam padidėjus, ir alkis didesnis atsirastų. BE abejonės, tas savęs girdėjimas susiveda ir į tai, kad emocinių tuštumų šokoladais ar bulvių traškučiais neužkimšinėjam.
Ar teko tau apie jį skaityt?