Iškreipta meilė sau

Knygoje „Anam čara: dvasinė keltų išmintis“ John O‘Donohue rašo, kad negalima pamilti kito, jei nenuveiksi gražaus, bet sunkaus dvasinio darbo – neišmoksi mylėti savęs. „Viena iš švenčiausių mums skirtų priedermių yra priedermė būti pačiu savimi. Jei priimi ir pamėgsti save tokį, koks esi, išmoksti nebijoti savo prigimties. Tada pasieki darną su savo siela ir tvirtai atsistoji ant kojų. Savimi pasitiki, neprarandi savitvardos. Esi ramus“,- rašo jis.

Tačiau žodžių junginys „meilė sau“ yra tiesiog sušvelninta alternatyva žodžiui „savimeilė“, kuri savyje turi užkoduotą neigiamą konotaciją. Lygiai taip pat kaip aukšta savivertė dažnai siejama su narcisizmu. Iš tiesų įdomu, kaip tarpusavyje siejasi sąvokos „savivertė“ (self-esteem), „savimeilė“ (self-love), „pasitikėjimas savimi“ (self-confidence). Keista, kad iš pastarojo dar nėra lietuviško naujadaro „savitikėjimas“ – nes juk numarinus Dievą, jo vietą užėmė “Aš” religija.

Atsigręžimas į save

Apskritai klausimai dėl vertės, meilės ir pasitikėjimo į save susikoncentravo ne taip jau seniai – maždaug 9-ajame dešimtmetyje, kai, kaip sako knygos „Didysis Ego“ autorius Glynn Harrison, savivertės idėja sulaukė „kambro“ periodo (atitinkamai geologiniam periodui, kai staiga, itin sparčiai žemėje išplito gyvybė).

Nes būtent šitie dalykai psichologams tapo „pakastu šuniu“, trukdančiu mums būti laimingiems. Iš tiesų patogu čia matyti  ne koreliaciją, o priežasties-pasekmės ryšį, tačiau viskas pasirodė ne taip paprasta.

Pasikinkius emocinio intelekto arkliuką, prieš porą dešimtmečių kai kuriose šalyse (Skandinavijoje, JAV) pradėtas ręsti nacionalinio mąsto savivertės kėlimo „šiltnamis“ – t.y. ugdymo įstaigose diegiamos atitinkamos edukacinės programos. Suprantama, kad ši idėja pasirodė labai patraukli ir aktuali emocinio intelekto stokojusių kartų vaikams, tačiau šiltnamyje užauginta karta jau valgo socialinio auklėjimo eksperimento vaisius.

Saldumynų valgymo efektas

Ar galima užaugti sveiku, maitinamam vien saldumynais ir kepiniais? Atsakymas kaip ir aiškus, tačiau kodėl cukraus ir mielių barstymas bei ideali temperatūra nėra sveika žmogaus psichikai, ne kiekvienam akivaizdu.

Apie tai, kad auklėjimas kruopščiai saugant vaiko savivertę nedavė trokštamo rezultato, išsamiai pasakoja švedų psichiatras Deividas Eberhard.  Amerikiečių psichologė Jean M.Twenge, tyrusi prieš porą dešimtmečių JAV pradėtos edukacinės savivertės kėlimo programos efektą ir pasiūliusi terminą „Aš karta“ (Generation Me) teigia, kad „šiandienos jaunieji amerikiečiai labiau pasitikintys, labiau tikri dėl savo teisių – ir nelaimingesni už ankstesniąsias kartas“. Lygiai tą patį sako ir D.Eberhardas – kad iš laimingų švedų vaikų užauga nelaimingi paaugliai ir dar nelaimingesni jauni žmonės.

Savivertės kultūrą, tapusią amžių sandūros panacėja, tyrinėjęs G.Harrison apibendrina taip kaip nepavykusį eksperimentą: „neatskleista jokių neabejotinai pozityvių duomenų švietimo srityje, neigiami rezultatai psichikos sveikatos srityje ir nieko įspūdingo socialinės adaptacijos bei sveikų santykių srityse“.

Šie ekspertai sutartinai teigia, kad savivertės šiltnamyje užauginta narcizų karta kuri turi itin trapų psichinį atsparumą, reikalingą išgyventi realiame, itin konkurencingame pasaulyje, kuriame kuo toliau, tuo mažiau apibrėžtumo.

Šluba meilė

Tai kodėl puoselėjanti meilė neefektyvi? Todėl, kad ji stovi tik ant vienos kojos ir yra tik dalinai įgali. Kaip sako puikią knygą apie santuokos prasmę parašęs Timas Kelleris „meilė be tiesos – sentimentai. Jie mus palaiko ir sustiprina (…) Tiesa be meilės – užgauliojimas“. Ir tai puikiai pritaikoma ne tik santykiams su kitu žmogumi, bet ir su savimi.

Beje, tik toje pačioje G.Harrisono knygoje perskaičiau, kad pozityvūs teiginiai, skirti savivertei stiprinti, padeda tik žmonėms, kurie turi ir taip aukštą savivertę, tačiau gniuždo tuos, į kuriuos šie teiginiai labiausiai orientuoti ir turėtų padėti. Tokios „savęs mylėjimo“ terapijos yra visiškai paviršutinės, nes į problemą žiūri iš psichologinio rakurso, kurio išmintis apima vos porą šimtų metų.

Neseniai išgirdau pasakojant apie nepažįstamos merginos savižudybę – akcentas buvo toks, kad ji viską turėjo – buvo ir graži, ir itin intelektuali, turėjo ir gerą darbą, ir pinigų netrūko. Taigi atrodytų, jog buvo visos sąlygos save mylėti ir vertinti, tačiau to nepakako, kad ji norėtų pasilikti čia. Niekas nežino tikrųjų priežasčių, bet pakankamos išorinės sąlygos nėra joks vidinio gerbūvio rodiklis.

Beje, knygoje „Didysis ego“ teigiama, kad ne taip jau retai didžiausią savivertę turintys žmonės anaiptol negali pasigirti geriausiais veiklos rezultatais, ir atvirkščiai.

Nerti gilyn

Nepaisant neišsipildžiusių psichologų ambicijų užgriebti platesnę teritoriją, nei jie (bent jau šiandien) pajėgūs, buvo bandymų (ir nenuostabu, kad jie akademiškai nepripažįstami) eiti gilyn.

Vietoj savivertės, kuri, pasak G.Harrison, net neturi bendro akademiškai pripažinto apibrėžimo, Abraham Maslow pasiūlė žmogaus saviaktualizacijos terminą, kuris apima nuolatinį potencialų, sugebėjimų ir talentų aktualizavimą, misijos (arba pašaukimo, likimo ar lemties) vykdymą, savo vidinės prigimties pilnesnį pažinimą ir priėmimą, nesibaigiantį vidinės vienovės, integracijos ir sinergijos siekimą.

Pasak jo, save aktualizuojančių žmonių elgesys yra sukurtas ir išreikštas, o ne įgytas; orientuotas į išraišką, o ne įveiką. Saviaktualizuojantis žmogus nevaidina primesto vaidmens, nekartoja kažkieno elgesio, o tarsi „skleidžia, spinduliuoja savo vidinę prigimtį“. Tačiau saviaktualizacija nereiškia problemų nebuvimo – tik kitokį santykį su jomis. A.Maslow save aktualizuojantį žmogų vadina „save priimančiu ir įžvalgiu neurotiku – tai žmogus, kuris drąsiai, netgi mėgaudamasis, su džiaugsmu stoja akistaton su savo prigimties „trūkumais“ ir priima juos vietoje to, kad bandytų neigti“.

Tačiau jis įžvelgia ir galimus neigiamus vertės, savęs priėmimo, meilės ir pagarbos sau aspektus: saviaktualizuojantis žmogus „ didžiąja dalimi nebeturi blokų, varžymosi, atsargumo, baimių, abejonių, kontrolės, išlygų, savikritikos, stabdžių“. Saviaktualizuojančio žmogaus santykis su pasauliu – „B-pažinimas“, pasireiškiantis pasyviu stebėjimu, suvokimu ir nesikišimu, t.y. „leidimu būti“ – gali būti interpretuotas kaip nesirūpinimas, meilės trūkumas ar net panieka.

Savivertė kaip antidotas

Nors  A. Maslow užgriebė gilią temą apie tikrąją žmogaus prigimtį ir misiją, kuri tiesiogiai siejasi su jo verte ir svarba, tačiau psichologiją vis dar stipriai veikia egocentrinis traukos dėsnis, todėl ji sunkiai vaduojasi iš įprastos orbitos.

Labai įdomi kultūros antropologo, knygos „The Denial of Death“ autoriaus Ernesto Beckerio teorija apie žmogaus širdies gelmių metafizinę ambivalenciją: puikybės persipinymą su nesaugumu. Pasak G.Harrisono, „psichologinė „baimės valdymo“ teorija savivertę traktuoja kaip psichologinę gynybą nuo egzistencinės baimės. Siekdami atitolinti baimę keliančią tikrovę – savo nereikšmingumą ir būsimą išnykimą, esame daug kam pasiruošę, kad tik sutvirtintume savo svarbos iliuziją“.

Taigi psichologinis savivertės auginimas nepanaikina metafizinio nesaugumo. Jis tiesiog priešpastato jam puikybe tręšiamą tapatybę. Žodis „metafizinis“ aiškiai nurodo, kad žiūrėjimas į saugumo problemą iš žemo materialaus pasaulio taško rimtų atsakymų neduos. Ta pati nuvalkiota frazė „pažink save“, kuria mėgsta žongliruoti įvairaus plauko terapeutai, pažiūrėjus iš kito, nei įprasta, taško, reiškia ne savo lukšto – fizinės tapatybės pažinimą. Ji nurodo į savastį, kurios reikia ieškoti dvasinėje sferoje, t.y. virš/greta/po fiziniu pasauliu.

Dvasininiai mokymai byloja, kad aš nesu ne tik šitas kūnas, bet ir psichinė tapatybė (personažas su charakterio bruožais ir įpročiais, vaikystės traumomis ir konkrečia gyvenimiška patirtimi). Iš šios perspektyvos taktinės neurotinės savivertės problemos yra visiškai nesvarbios, nes jų sprendimas nieko nekeičia didžiajame žaidime.

Už ką mylėti?

Pasak kontempliatyvaus katalikų vienuolio Thomo Mertono, krikščioniškos meilės šaknis yra tikėjimas, kad Dievas myli žmogų besąlygiškai – net jis to nevertas; netgi veikiau – nepaisydamas jo vertumo.

Leisiu sau lakoniškai perfrazuoti tai, kas jo knygoje „Naujosios kontempliacijos sėklos“ man atvėrė akis ir radikaliai pakeitė katalikybės supratimą (kuris ir šiandien vis dar daug kam kelia alergiją).

Dievo akimis, visko, kas yra gyva ir negyva fiziniame pasaulyje, individualiosios savybės yra Dievo tikrovės įspaudas, ir yra šventa. Taigi prielaida, kad jo kūriniai tėra netobuli mėginimai padauginti idealųjį tipą, būtų tas pats, kas Dievui pačiam pasiskelbti, jog jis nėra tobulas Kūrėjas.

Tuo tarpu Dievo garbė išpažįstama kiekvienai atskirai esybei išlaikant savo individualumą ir neliečiamą tapatybę, čia ir dabar būnant būtent tuo ir taip, kuo ir kaip įpareigoja sąlygos, nustatytos jo begalinės meilės ir beribio meno.

Mano galva, negailestingas Dievo sumanymo ir kūrinio, kuriuo esi tu pats, menkinimas yra didžiulė puikybės nuodėmė – tarsi tu, geriau nei jis, žinai, kokios išvaizdos, charakterio savybių, gyvenimo sąlygų tu vertas. O pasipriešinimas Dievo valiai yra skausmingas ir beprasmiškas.

Kas aš esu?

„…šventumo ir išganymo problema išties yra klausimas, kaip atrasti, kas aš esu, ir atskleisti savo tikrąjį „aš“. (…) „Išganymas“ (…) reiškia gilią pagarbą pamatinei metafizinei žmogaus tikrovei. Jis atspindi begalinę Dievo atjautą žmogui, Dievo meilę ir rūpinimąsi vidujiškiausia žmogaus esybe, Dievo meilę viskam, kas Jam priklauso žmoguje, Jo vaike“, – rašo Thomas Merton.

Savasties atradimas yra tiesiogiai susijęs su fizinės tapatybės nusvarbinimu ir tas stebuklingas perkeitimas ( kitur vadinamas nušvitimu) įvyksta ne tiek kažkokių specialių technikų (meditacijos, maldos ar pan. – jos yra tik sąlyga, bet ne priežastis), kiek Dievo malonės dėka.

„Kuo daugiau tavęs kituose, tuo esi saugesnis“, – savo „Suklusimuose“ į metafizinio nesaugumo klausimą atsako literatūrologė Viktorija Daujotytė. Taigi, perfrazuojant T.Mertoną, kai kiekvienas atranda save visuose kituose, viskas susijungia į Vienį ir Dievas tampa visų gyvenimu ir tikrove.

V.Daujotytė pateikia ir patį lakoniškiausią mano sutiktą meilės receptą ir misterijos apibūdinimą: „ pirma suklusti, paskui – ištverti“; „Misterija: kitą savyje pamilti labiau už save“. Ir šiame kontekste J.O‘Donohue teiginys „Jėzus, Dievo sūnus visatoje, yra pirmasis Kitas, visų skirtybių prizmė“ tampa kur kas aiškesnis.

Mano galva, „Kitas“ pirmiausia apibrėžia dieviškąją prigimtį mumyse, kurios mūsų diktatoriškas ego ir nenori įsileisti tarsi kokio foreign agent. Taigi tik identifikavę šį konfliktą, galime po truputį, sąmoningomis pastangomis jį neutralizuoti ir tapti indu meilei, sutapatinančiai mus su pačiu Dievu.

Tiems kuriems norisi konkretesnių, kitų konfesijų receptų: rabis Abrahamas Twerski sako, kad mes duodame ne tiems, kuriuos mylime – mes mylime tuos, kuriems duodame; o budistų vienuolė Tenzin Palmo antrina: mylėti, reiškia siekį kažką padaryti laimingu, o ne kad mus kažkas padarytų laimingus.

Taigi grįždama prie pirminio teiginio apie būtinybę pirma pamilti save, manau, kad jis suvokiamas pernelyg primityviai – kaip raginimas sureikšminti ir labiau vertinti savo paviršinę tapatybę. Norėdami iš tiesų mylėti kitą mirtingąjį, turime pamilti (duoti ir padaryti laimingu) paslėptą savo dalį, Kitą, t.y. Dievą savyje. Mano supratimu, žmogaus pasitikėjimas savimi gali būti tik tokios apimties, kiek jame yra Dievo. O (pasi)tikėjimas savo žmogiškąja dalimi yra viso labo trapi iliuzija.