Dvasingumas menamas ir tikras

Faktas, kad apie dvasingumo reikalus geriau patylėti. Vien dėl to, kad kritinė masė iš principo nori matyti tik tai, kas apčiuopiama mąstymo čiuptuvais. Jie save laiko racionaliais ateistais, nors yra net labiau religingi ir dogmatiški nei kai kurie priskiriantieji save prie dvasingų.

Tai todėl, kad jie besąlygiškai tiki mokslu, kuris yra ne mažiau subjektyvus ir iliuziškas, nei religinės tiesos. Jei neskaitėt, paskaitykit „Juodąją gulbę“.

Vis dėlto, dalis žmonių turi kažkokį neapibrėžtą pojūtį, kuris, gavęs patvirtinimą iš išorės įgauna postūmį vystytis. Eckhardtas Tolle knygoje „Šios akimirkos jėga” apie tai sako: „viskas jau yra žinoma, ir (…) tiesa atpažįstama vos išgirsta“.

Religingumas nelygu dvasingumui

Mažiausiai čia kalbėsiu apie religiją, tai yra ritualus, kurie daugiau turi bendro su kultūrine tradicija, nei su dvasiniais principais. „Religijas apnešė įvairūs svetimkūniai ir beveik užtemdė jų pirminę esmę“, – savo rašo E.Tolle, atstovaujantis universalų dvasinį mokymą. Jam pritaria ir katalikų dvasininkas Richard Rohr apie bažnyčią sakydamas, kad “įprastas, tačiau šiuo atveju tragiškas pasekmes turintis atvejis, kai žinia išmainoma į jos perteikėją, forma painiojama su turiniu”.

Knygoje „Kristi aukštyn“ R.Rohr rašo, jog daugumos žmonių gyvenime moralę ir dvasingumą atstoja tai, ką galvoja kiti. „Daugelio žmonių tikėjimui subręsti trukdo nerealūs, nebrandūs arba griežtais reikalavimais grįsti juos auginusios šeimos lūkesčiai. Šią dilemą asmeniškai teko spręsti ir Jėzui, kurio šeima manė, kad jis galvos netekęs. (…) Jis iš tiesų neatitiko savo tautos kultūrinių, religinių lūkesčių ir svarbiausių reikalavimų“ – sako jis.

R.Rohro teigimu, kad žmogus drįstų atmesti tai, ką jam planavo tėvai, ir leistųsi į susitikimą su savo siela ir likimu, reikia didelio postūmio, gebėjimo kelti klausimus ir nepriklausyti nuo kitų žmonių.

Tačiau dažnai tas atmetimas vyksta pasirenkant kitą kraštutinumą, o ne balansuojantį vidurio kelią.

Individualistinės psichologijos akligatvis

Reikia pripažinti, kad kaip reakcija į spaudimą laikytis religinių moralės normų ir įsipareigojimų, prieštaraujančių asmeniniams poreikiams, radosi liberalus auklėjimas, kuris kartu su vartotojiškos visuomenės indoktrinacija suformavo individus, orientuotus siekti tik individualios gerovės.

Tačiau koncentracija į išorinius ir individualistinius interesus neurotiškumą (arba nelaimingumą) nebe mažina, o didina. Nes kai tų poreikių tenkinimas tampa nebe siekiamybe, o realybe, prieinamas akligatvis, ant kurio sienos čia anksčiau buvusieji jau užrašė: „Ir kas iš to?“, „Kas toliau?“.

Iškalbinga to iliustracija gali būti sakinys iš straipsnio apie tai, kodėl intelektualiems žmonėms sunku būti laimingais: „Ištikimo ir mylinčio partnerio buvimas, pilnavertis šeimos gyvenimas ir sėkminga karjera gali būti nepakankami apginti intelektualią sielą nuo liūdesio ir melancholijos“.

Norisi paklausti Are you serious? Ar žmogaus laimei iš tiesų turėtų užtekti išvardintų dalykų? Akivaizdu, kad tai visuotinio susitarimo mantra. Labai taikliai tai apibrėžia E.Tolle: „Pažįstu daug protingų ir išsilavinusių žmonių, kurie yra labai siauros sąmonės ir visiškai susitapatinę su savo protu. Jei proto vystymosi ir žinių sankaupos neatsveria atitinkamas sąmonės lygis, tai yra didelė tikimybė, kad būsite nelaimingi ir jums nesiseks“.

Pasak jo,  daugelis žmonių renka gyvenimo trupinius: ieško malonumų, pasitenkinimo, įvertinimo, saugumo, meilės, nors juose slypintis lobis ne tik aprėpia tuos dalykus, bet ir yra gerokai didesnis, nei gali duoti išorinis pasaulis.

Nauja dvasingumo mada

Kad kažkokio elemento trūksta minėtoje šių dienų individualisto mantroje, rodo tradicinių religijų reabilitacija. Tai jau nebe smalsumo tenkinimas egzotinėmis dvasinėmis praktikomis, o grįžimas prie klasikos, arčiausiai kūno esančių savų marškinių.

Kai didžiausių žiniasklaidos priemonių atstovai deklaruoja savo religines pažiūras, o į kunigo Algirdo Toliato knygos pristatymą susirenka arti tiek žmonių, kiek į susitikimą su populiariausia Lietuvos rašytoja Kristina Sabaliauskaite, supranti, kad dvasingumas is the new black.

Populiarus kalbėjimas, stengiantis patraukti jaunimą, turbūt duos matomą rezultatą, tačiau klausimas kiek gilų ir ilgalaikį. Ar tai nebus ta pati praktika eiti į bažnyčią vardan to, kad būtų pašventinti kiaušiniai? Nes kai tik paskelbiama, kad kiaušiniai nebebus šventinami, interesantai nebetenka intereso.

Šiam kontekste aktualiai skamba Vidos Simanavičiūtės, pasirinkusios pravoslavų ortodoksų tradiciją, pasisakymas „Laima Velvet“: „Dabar kai kuriose bažnyčiose nemažai šou elementų, stengiamasi žmonėms kiek pataikauti, kad jiems patiktų, kad jie pakikentų, atsipalaiduotų, lyg labai pervargę būtų. Visai kitoks jausmas ir dvasinis susikaupimas vyrauja ortodoksų bažnyčioje, kur nėra banalių giesmelių gitaros brazginimų. Manau, kad maldos namuose žmogui reikia asketikos. Nenoriu teigti, kad katalikybė blogai, kad ten žmonėms ko nors trūksta, galbūt jiems ten viskas tinka. Man trūko gelmės“.

Kodėl žmonės apskritai gręžiasi į dvasines praktikas? Nes netruko pajusti, kad to stokos poreikio, ilgesio kažkam negali užkamšyti jokiais įspūdžiais iš kelionių, jokiu bendravimu su panašiais į save savanoriškam gete, jokiais savo augančių atžalų pasiekimais ir pan. dalykais. Nes aplinkinis kontekstas – tai, kas darosi su pasauliu – didina nerimą, kelia baimę, kad anksčiau ar vėliau palies asmeniškai, o atsiribojimą „aš nieko negaliu su tuo padaryti“ keičia klausimas „kodėl taip yra“.

Kaip atrodo dvasingumas?

Kaip ir minėjau, religingas žmogus anaiptol ne visada dvasingas, nes neretai užsiima išorinių ritualų praktikavimu arba pažodiniu tiesų išpažinimu. Beje, kabalos mokslas sako, kad šventraščiai parašyti šaknų-šakų, t.y. metaforine-projekcine kalba, kurios jokiu būdu nereiktų suprasti pažodžiui.

Iš savo patirties galiu išgryninti tris esminius dvasingam žmogui būdingus bruožus. Pirmasis yra nuolankumas aukštesniajai jėgai, kuri gali būti vadinama visaip. Ir šis nuolankumas yra paremtas supratimu, kad blogis yra sąlyginis, t.y. tai, kas mums atrodo blogai, turi savo prasmę ir naudą, o šias aplinkybes sukurianti jėga yra mums palanki.

Antras yra jokių sąlygų nekelianti meilė, pasireiškianti ne kaip įsijautimas į kažkieno skausmus ar labiau prakutusio užuojauta mažesniam, o kaip nekvestionuojama pagarba kitokiam, t.y. besivadovaujančiam tau nesuprantamomis vertybėmis, turinčiam tau nesuprantamą patirtį, išreiškiančiam save tau nesuprantamais būdais.

Trečias yra savo misijos suvokimas, t.y. veikimas taip vadinamai Dievo garbei. Jis įmanomas tik išsilaisvinus iš ego, o kartu ir laiko (praeities ir dabarties), bet suvokiant save kaip bendros sistemos dalį. Tai puikiai iliustruoja pasakymas “nei vienas žmogus nėra sala”. Iš čia kyla ir prielaida mylėti artimą kaip patį save.  Tą akcentuoja ir E.Tolle: „Pamirštate esminį dalyką: po fizinių pavidalų regimybe jūs ir visa kita esate viena“.

Jam pritaria ir kontempliatyvusis vienuolis Thomas Merton: „Kai visi pasiekiame meilės, kuri yra Dievo garbės kontempliavimas, tobulumą, mūsų neatimamos asmenybės, nors lieka visiems laikams atskiros, susijungia į Vieną taip, kad kiekvienas atranda save visuose kituose, ir Dievas tampa visų gyvenimu ir tikrove“.

Racionalumas nelygus sąmoningumui

Dvasingumas nėra irracionalus, jis yra transracionalus. Mąstant tik racionaliai, iššūkis kyla dėl Dievo, ar kaip tą jėgą bevadintumėt, paslėpties.

R.Rohr sako, kad “Dievas žmogaus sieloje veikia tyliai ir nesiviešindamas, nes jei suvoktume tai, kas vyksta ir koks Slėpinys, perkeitimas, Dievo veikimas, malonė mus ištiko, imtume kontroliuoti procesą arba sustabdytume visą vyksmą. Niekas savo noru neplanuoja mirties, net jei kalba eina apie netikrąjį Aš”. Jam antrina E.Tolle: Gyvenimo paslaptis yra „numirti prieš mirtį“ ir suvokti, jog mirties nėra.

Pasak T.Mertono, „iš tikrųjų visas mūsų gyvenimas yra slėpinys, ir tik mažumėlė jo pasiekia mūsų sąmoningą supratimą. Bet kai priimame tik tai, ką galime sąmoningai išprotauti, mūsų gyvenimas tikrai susitraukia iki varganiausių ribų, nors patys galbūt manome visai kitaip“. „Vien emocinis garbinimas, instinktų gyvenimas, nežabota religija nėra dvasinis gyvenimas. Bet ir grynai racionalus, sąmoningo mąstymo gyvenimas ir racionaliai vadovaujama veikla nėra pilnutinis dvasinis gyvenimas“,- rašo jis.

Jo teigimu, tikroji kontempliacija nėra pamaldumas ar polinkis ieškoti ramybės bei pasitenkinimo liturginėse apeigose. Nors jos naudingos, rengiantis kontempliatyviajai patirčiai, bet  pačios savaime niekada nėra ta patirtis. „Kontempliacija yra nesuderinama su nusiraminimu ir pasipūtėlišku išankstinių nuomonių priėmimu. Ji nėra tiesiog pasyvus sutikimas su status quo, kaip kai kurie norėtų tikėti, – nes tai sumenkintų ją iki dvasinės anestezijos“, – sako jis, papildydamas, kad tikras tikėjimas niekada nėra paprastas dvasios nusiraminimo šaltinis (…) „Tikėjimas“, vengiantis šios kovos, iš tikrųjų yra prieš tikrąjį tikėjimą nukreipta pagunda”.

Labai įdomiai šį požiūrį su Dievo paslėptimi (slėpiniu ar konspiracija) susieja R.Rohr:  etimologinė žodžio „konspiracija“ reikšmė – „kvėpuoti kartu“, taigi „dvasingumas visuomet reiškia glaudų dviejų bendradarbiavimą”.

Beje, dažnas turi įsitikinimą, kad dauguma mokslo atstovų yra ateistai, ir kitaip būti negali. Tiesą sakant, neesmė ar jie, laikydamiesi tradicijos, praktikuoja kažkokią religiją. Kur kas svarbiau, ar jie mato konfliktą tarp aukštesniosios jėgos veikimo pripažinimo ir mokslo: Taigi U.K. (vienoje sekuliariausių šalių) – tik trečdalis mokslininkų mato tokį konfliktą, o JAV – 29 proc.  Nekalbant apie Honkongą ir Taivanį, kur išpažįstančių religiją mokslininkų santykis, palyginti su bendrąja populiacija, yra daug didesnis.

Perfrazuojant T.Mertoną, jūs vis dar tikite, jog esate savo protas? Tai yra iliuzija. (…) Jūs pasąmoningai susitapatinate su juo, todėl net nenutuokiate, jog esate jo vergas. Kitaip tariant, Jūs patekote savo instrumento valdžion.