Asmeninio tobulėjimo pinklėse

Turbūt kiekvienas pažįstame žmonių, kurie pripažįsta tik plaukimą paviršiumi ir iš principo atsisako nerti į savo vidų bei ten ieškoti problemų priežasčių – tai dažnai susiję su fixed mindsetu ir požiūriu „yra kaip yra“/“esu koks esu“. Tačiau šiandien galima pastebėti ir kitą kraštutinumą – stipriai išreikštą polinkį ar potraukį save tobulinti, kas iš sveiko augimo tampa manija, neurotizuotu blaškymusi po įvairiausius seminarus,  užsiėmimus ir asmenines konsultacijas.

Knygos „Psichologai irgi klysta“ autorius Tim Pearsall tai vadina psichoholizmu – priklausomybe nuo savipagalbos (ar saviugdos) programų. Pasak jo, prielaidas tam sudaro susiformavęs ar suformuotas įsitikinimas, yra jog „aš“ yra viskas, jog tam „aš“ kažkas negerai, jog sunkumų priežastys glūdi „aš“ viduje ir kažkas žino, kaip visa tai sutvarkyti.

Jis ironizuoja, kad „savipagalba suklestėjo todėl, kad ją siūlantiems buvo užduodama per mažai klausimų (…) klesti savipagalbos rinka, o ne jos vartotojai. (…) Vienintelis būdas praturtėti iš savipagalbos knygų – parašyti vieną iš jų pačiam“.

Kita vertus, kaip ir jis pats sako, patenkinę pagrindinius savo poreikius, turime laiko galvoti apie naujus. Dauguma turime pakankamai pinigų, kad ieškotume „kažko daugiau“.

Vis dėlto yra pakankamai prielaidų manyti, kad standartizuota, pret-a-porter saviugda dažnai yra tik laiko ir pinigų leidimas vėjais. Net fizinė prigimtis atrodo universali, tačiau medicinoje jau kalbama apie unifikuoto/standartizuoto gydymo metodo neefektyvumą, tai ką jau kalbėti apie subtilią psichologinę-dvasinę konfigūraciją.

Kas kam vadovauja                       

Jei susiduriame su pasakymu, kad kažkieno ugdymo ar dvasinė metodika yra vienintelis užtikrintas kelias į savęs pažinimą ar dievą, tai pirmas skambutis, kad bandoma monopolizuoti tiesą. Tačiau ir rytietiškos religinės filosofijos, ir kvantinė fizika pripažįsta, kad „arba taip-arba kitaip“ nėra tiksliausias fakto atributas – šiandien „ir taip, ir kitaip“ gali būti vienodai pagrįsta. Tačiau kartais tai ne palengvina, o apsunkina gyvenimą – nebelieka vieno garantuotai teisingo pasirinkimo.

Beje, žinios ir patirtis, eliminuojančios „juodosios gulbės“ galimybę, tampa ypatingai pavojingu įrankiu dogmatikų rankose. Viešose diskusijose teko nustebti išgirdus, kad psichoterapeutai save laiko galios šaltiniu.

Kad jie savo autoritetingumą gerokai perdeda, iliustruoja novergų psichoanalitiko Finno Skarderudo teiginys iš knygos „Nerimas: klajonės po modernųjį aš“: “psichoterapija yra toks procesas, kuriame vienas iš dalyvių yra tiesiog mažiau išmuštas iš pusiausvyros nei kitas.” Tą šmaikščiai apibendrina ir Irvinas Yalomas knygoje „Kai Nyčė verkė“: „ Gydytojas, kaip ir išminčius, turi pirma pats pasigydyti. Tik tada pacientas savo akimis išvys žmogų, kuris pasveiko“.  Deja, tokį pavyzdį net išoriškai reprezentuoja tikrai ne dažnas specialistas.

T.Pearsall cituoja I.Kantą, kuris „rašė, kad nušvitimas yra žmogaus išsivadavimas iš nebrandumo ir kad nebrandumas yra negebėjimas vadovautis savo supratimu be kitų žmonių vadovavimo”.

Savarankiškumo svarbą prieš 60 metų akcentavo ir poreikių hierarchijos teorijos autorius Abraham Maslow: „Augimo motyvuojamas žmogus dažnai savo problemas ir konfliktus išsprendžia pats, meditaciškai atsigręždamas į savo vidų, analizuodamas save.“

Galima pastebėti, kad psichoterapeutams labai palanku kvestionuoti žmonių savarankiškumą, kaip tai knygoje „Lengvumas“ daro psichologas Andrius Kaluginas: „Dėl įvairių priežasčių (žinių ar įgūdžių stokos, didelio užimtumo, nepasitikėjimo savimi, neryžtingumo ir pan.) pačiam žmogui yra sudėtinga pačiam valdyti pokyčių procesą. Naudinga pasitelkti specialistą“.

Tačiau psichoterapija nepripažįsta greitų ir paviršutinių procesų, todėl daug metų konsultuojantis su psichoanalitiku ar psichoterapeutu, ne paslaptis, atsiranda tam tikra priklausomybė ir abstinencijos simptomai, kai klientas skatinamas pradėti spręsti viską pats.

Paradoksas, bet apie priklausomybę nuo dvasinių praktikų knygoje „Naujosios kontempliacijos sėklos“ kalba net kontempliatyvusis vienuolis Thomas Merton: „prisirišimas prie dvasinių dalykų yra lygiai toks pat prisirišimas kaip netvarkinga meilė bet kam kitam“.

„Vis dėlto daugelis tų, kurie, rodos, turėtų būti pakilę aukščiau už jutiminį religinį elementą, savo pamaldumais, sentimentalių paveikslėlių, neskoningos muzikos ir saldžių dvasinių skaitinių pomėgiu parodo, kad visas jų vidinis gyvenimas yra sutelkta kova už „šviesas“, „paguodas“, „atgailos ašaras“ ar net „vidinius žodžius“ su galbūt menkai slepiama viltimi išvysti regėjimą ir galiausiai gauti stigmas”.

Ką daryti su prieštaravimais

Tačiau reikia pastebėti, kad racionalistai dažniausiai renkasi psichologų ir pan. specialistų paslaugas, o irracionalieji – dvasines praktikas. Jei žmogus sveikas, t.y. su open-mindsetu, jis ryžtasi nukeliauti ir pasižvalgyti priešingoje stovykloje. O už kampo jo dažniausiai laukia kogintyvinis disonansas.

Todėl, kad kapitalistinėje/individualistinėje-technokratinėje/mechanistinėje dvasioje išsivystęs psichologijos mokslas (arba kritinė jo specialistų dalis) vis dar tupi ir dirba iš žemiausio – ego –  taško – akademiniams šio mokslo atstovams sunkiai suvokiamos metamotyvacijos.

Tai nėra problema, jei klientas viso labo patiria froidiškąjį konfliktą tarp instinktų ir auklėjimo, natūros ir kultūros. Tačiau 2.0 psichologai visgi nebespėja su aukštesnio sąmoningumo klientais, ir vis tiek bando prilenkti prie vienintelio jiems suvokiamo atskaitos taško.

Kaip atsvara jiems vystosi trečio tūkstantmečio psichologijos judėjimas, kuriame tarpsta žmonės ir be akademinio išsilavinimo, tačiau įsigilinę į tūkstantmečius skaičiuojančius arba new age mokymus bei praktikas. Jie, savo ruožtu, mėgsta pažongliruoti „moksliniais faktais“ – kartais tai tiesiog nekorektiškos spekuliacijos.

Taigi pasiklausius ir vienų, ir kitų, tūlas pilietis nebežino kuo tikėti, tačiau vis tiek instinktyviai nori kuo didesnio apibrėžtumo – kas teisus, ir kas ne. Apie „ir…ir“ principą jis dažniausiai nebūna girdėjęs, arba tiesiog nesuvokia kaip jį praktiškai taikyti.

Nesutarimų pagrindas

Tai, kad individas tapo „religijos objektu“, savo paties kultu, dar prieš šimtmetį pastebėjo sociologas Emilis Durkheimas.

T.Merton tai įvardija kaip esminį šiuolaikinio žmogaus paklydimą: „plačiausiai paplitusi mūsų laikų klaida – paviršutiniškas „personalizmas“, sutapatinantis „asmenį“ su išoriniu  „aš“, patirtiniu ego, ir iškilmingai atsidedantis šio ego puoselėjimui. Bet tai yra grynos iliuzijos kultas, iliuzija to, kas populiariai įsivaizduojama esant „asmenybe“ ar dargi blogiau – „dinamiška“ ir „sėkminga“ asmenybe. Kai ši klaida įsiskverbia į religiją, ji priveda prie didžiausios nesąmonės – psichologijos ir saviraiškos kulto, niekais paverčiančios visą mūsų kultūrinį ir dvasinį „aš“.

„Kol yra „aš“, aiškus kontempliatyvus patyrimo subjektas, „aš“ žinąs apie save ir savo kontempliaciją, „aš“, galintis turėti tam tikrą „dvasingumo laipsnį“, mes dar neperėjome per Raudonąją jūrą, netgi dar „neišėjome iš Egipto“.  Mes likome daugialypiškumo, veiklos, siekimų ir troškimų tikrovėje“, – sako jis.

Šiaip pozicijai savaip pritaria ir pasauliečiai. T.Pearsall įsitikinęs, kad „tapome egoistiškesni ir kad mūsų lūkesčiai pakilo iki nerealistiškų viršūnių. (…) savipagalboje laimė tapatinama su puikybe, todėl nenuostabu, kad visuomenėje prisikaupė narcizų, besirūpinančių tik gera savijauta ir nenutrūkstamu jos gerinimu“.

Jis kritikuoja geštalto pradininką Fritzą Perlsą dėl to, kad jis “pabrėžė vidinės galios ir savirealizacijos svarbą, kuri ir šiandien savipagalboje pasireiškia narcisistinės filosofijos forma“. Pasak T.Pearsall, savipagalbos ideologija garbina tik savajį „aš“, savęs pateikimą ir stiprinimą. Tokia koncentracija į vidų, o ne santykius tarp žmonių sukuria apgaulingus barjerus ne tik tarp žmonių, bet ir žmonių bei gyvenimo.

Tokia gyvenimiška pozicija yra persmelkta ir aukos mentaliteto, nes į save nukreipti veiksmai atneša nebent trumpalaikį pasitenkinimą ir tiesiog įtempia poreikių spiralę.  Šį iliuzinį laimės vaikymąsi  knygos „Melancholijos erdvės“ autorė Karin Johanisson vadina never ending journey of dissatisfation.

Normalu vs. sveika

Daugiau nei prieš pusšimtį metų A.Maslow „Būties psichologijoje“ pasakė labai svarbų dalyką apie psichologinę sveikatą: „tai, ką mes psichologijoje vadiname „normaliu“, iš tikrųjų tėra vidutinybių psichopatologija“.

„Pavojus, kurį matau, yra seno psichologinės sveikatos tapatinimo su prisitaikymu – prie realybės, prie visuomenės, prie kitų žmonių – atgimimas naujomis ir rafinuotesnėmis formomis. (…) Kalbant apie sveikus santykius su aplinka, žodžiai „valdymas“, „kompetencija“, „efektyvumas“, numano daug daugiau aktyvaus tikslingumo nei būtų išmintinga sveikatos ar transcedencijos sampratai“.

Taigi efektyvus prisitaikymas, buvimas „norminiu“ turi tendenciją išvirsti į užmaskuotą konformizmą, sekimą primestomis vertybėmis, kas anaiptol nėra nei stipraus, nei sveiko žmogaus bruožas.

Pasak A.Maslow, „žiūrint iš dieviško taško, neurotiškas žmogus gali būti matomas kaip nuostabi, sudėtinga, netgi graži proceso visuma. (…) jei neurozę vertinsime kaip sveikiausią įmanomą sprendimą toms problemoms, su kuriomis žmogus tuo metu susiduria (…) jei jis gali būti visiškai suprastas, tuomet viskas atsistoja į savo vietas”.

Taigi šiuolaikinių psichologų noras „taisyti“ nukrypimus nuo normos, gresia visos sistemos suirimu. Tik tiek, kad ta grėsmė daugiau teorinė – psichika yra lanksti – rizikingus dalykus ji automatiškai downgradina, o primityvius – upgradina. Vis dėlto, kartais reikia įvertinti kiek sąmoningas tas specialistas, kuriam atveriame savo sistemas ir sudarome galimybę highjackinti, pasitelkiant savo autoritetą.

Apie perdėtą psichologizmą ir pseudodvasines paieškas kalba ir John O‘Donohue knygoje „Anam čara: keltų dvasinė išmintis: „Mūsų alkaname moderniame pasaulyje žmonės visada rausia savo širdies molį.(…) Jie atkakliai krapšto ir krapšto nuo savo širdžių molį. (…) Neigiama savianalizė kenkia sielai. (…) Ji neleidžia jiems pasikeisti“.

Pasak jo, moderniosios psichologijos ir dvasingumo neoninė sąmonė visada mus paliks dvasiniame skurde: „Artintis prie savo sielos atsiminimų su neoninės analizės šviesa gali būti labai pavojinga. (…) Kai dvasiniai ieškojimai pernelyg intensyvūs ir godūs, siela lieka pasislėpusi“.

Jis šiuolaikiniam žmogui, pripratusiam prie greito atlygio, teigia neįprastą tiesą: Galbūt vienas iš būdų vėl susijungti su giluminiu sielos gyvenimu yra susigrąžinti sielos drovumo sampratą. (…) Jei norime susijungti su savo vidaus gyvenimu, turime išmokti nesikreipti į savo sielą tiesiogiai ar priešiškai (…) Protingiausia yra sielai slaptai darbuotis tamsiojoje tavo gyvenimo pusėje. Ilgą laiką gali nepastebėti jokio krustelėjimo. Gali pajusti tik mažytę užuominą, kad tavyje kažkas auga, bet tokios užuominos pakanka“.

Tą patį sako ir šiuolaikiniai psichologai. Pasak minėto norvegų psichoanalitiko F.Skarderudo, „mūsų perdėtas rūpinimasis sveikata yra didžiausia grėsmė sveikatai“.  Jam antrina ir T.Pearsall: „Užvaldyti siekio gerai jaustis, tiesiog pavargstame ir susergame, o galiausiai nebesugebame mėgautis gyvenimu“.

Shortcutai ne visada nuveda kur reikia

Pagalvokime, ar skubėdami nuo vieno specialisto prie kito nedarome sau meškos paslaugos – desperatiškai siekdami pašalinti skausmą, gelbėdami save nuo kracho, neleidžiame pasiekti taško, kuriame transformacija būtų nebeišvengiama.

Taip ir liekame kabėti tarp pragaro ir žemės: geriausiu atveju išsaugome iliuzinį pasitikėjimą savimi iki sekančio atkryčio, o blogiausiu – tampame priklausomi nuo iliuzinio gelbėtojo ar jo „vaistinėlės“.

Darbas su savimi reikalauja atvirumo, kantrybės ir intuicijos, tačiau kartu yra individualizuotas ir atitinkantis savo kainą. Kas iš tikrųjų jaučia vidinį poreikį ir yra pasiruošęs keistis, daug nuveikti gali ir pats. Aš nesakau, kad nereikia knygų, seminarų, praktikų ir mokytojų – tačiau čia svarbi ne kiekybė ir įvairovė, o tikslus pajautimas, ko tau dabar labiausiai reikia. Kiekvienas „atsitiktinai“ į taikinį pataikęs skaitinys, renginys ar žmogus yra ženklas, kad eini teisingu keliu.

O iniciatyvą ir atsakomybę pokyčių moderatoriui norima perkelti dažniausiai tuomet, kai augimo baimė yra didesnė už jo vertę.