Nebūtume mes Strelka su Belka, jei neturėtume skirtingų pozicijų šiuo klausimu. Belkos aistra maistas, todėl ji niekad nesileis įtikinama, kad maistas nebūtinai turi būti skanus. Tuo tarpu man atrodo, kad maistas neturi būti nei neskanus, nei išreikštai skanus.
Įsitikinimas, kad maistas yra vienas iš gyvenimo malonumų yra tikrai paplitęs. Be to, besilaikantieji šios pozicijos tvirtins, kad nėra jokio pagrindo jo atsisakyti – ir tai nenuostabu – taip sako ir įvairių priklausomybių turintys žmonės. Kad tas jų „malonumas“ nėra būtinas, jie supranta tik tuomet, kai organizmas išsivalo ir atpranta. Be to, šios pozicijos gynėjai antrins, kad kai save riboji, ypač didelė tikimybė „nutrūkti“ ir kažko persivalgyti.
Vis dėlto, psichologai tvirtina, kad apetitas maistui kompensuoja kitais pojūčiais paremto pasitenkinimo stoką ir tarnauja kaip paguoda ar atlygis. Ir tokių valgytojų daugėja. Be to, neuromokslininkai jau kalba apie tokį reiškinį, kaip hedonistinis alkis, kuris neturi nieko bendro su organizmo poreikiu maisto gauti homeostazės tikslais, ir dėl savo veikimo mechanizmo gali būti prilygintas priklausomybei.
Apskritai, kai kalbame apie „skanus-neskanus“ reiktų pasiaiškinti, kas slypi po sąvoka.
Man „skanus“ reiškia žadinantis apetitą, toks, nuo kurio tysta seilė ir kuriuo norėtum pasimėgauti net tada, kai nesi alkanas.
O kadangi aš maistą pirmiausia vertinu ne iš malonumo, o iš maistinės vertės pozicijų, laikausi požiūrio, kad geriausia, jei kasdieninis maistas skanumo prasme būtų neutralus – šviežius produktus geriau mažiau termiškai apdoroti, patiekalus gaminti iš kuo mažiau ingredientų (man idealu 3) ir kuo mažiau gardinti druska, cukrum, padažais. Man svarbiausia, kad maistas būtų lengvai virškinamas, t.y. jo teikiamos ir virškinimui sunaudojamos energijos santykis būtų kuo didesnis.
Tokį požiūrį propaguoja ir mitybos specialistė Toma Eroglu (nomnom.lt): Aš visada akcentuoju virškinimą. Kuo lengvesnis yra mūsų virškinimas, tuo lengviau yra pasisavinamos svarbios maistinės medžiagos ir lengviau pašalinamos medžiagos, kurių mūsų organizmui nereikia.
Tuo tarpu patiekalai, kuriuos aš laikau išreikštai skaniais, šiems principams prieštarauja. Niekam ne paslaptis, kad evoliuciškai smegenys prioritetą teikia kuo saldesniam ir riebesniam maistui, nors šiuolaikinis gyvenimo būdas tokių poreikių jau seniai nebediktuoja. Sviesto-cukraus-miltų mišinys mane veikia taip stipriai, kaip kokią laboratorinę žiurkę – paragavus vieną šaukštelį ar gabalėlį, sunku sustot. Ar aš kažkoks išskirtinis egzempliorius?
Be to, ne ką mažesnius fejerverkus mūsų smegenyse išdarinėja ir mononatrio glutamatas, suvokiamas kaip penktasis – umami – skonis.
Kaip žinia, jis gali būti ir natūralus – man ir pačiai pagalvojus apie picą su natūraliu pomidorų padažu, grybais ir sūriu, pradeda rinktis seilės, ir sintetinis – kas iš jūsų abejingas kinų virtuvei?
Ir šis faktas lengvai nuginkluotų intuityvios mitybos šalininkus – mums ne visada natūraliai norisi to, kas mūsų organizmui naudingiausia. Intuityvus valgymas neabejotinai veikia, kai smegenys yra švarios, t.y. nestresinamos, nelaistomos alkoholiu, neboostinamos kofeinu, nebarstomos cukrum ir druska. Ypač, jei galvojame apie produktą, kurio norėtume, o ne apie sudėtinį patiekalą.
Puikus lakmuso popierėlis – maži vaikai: džiovinti obuoliai, vyšniniai pomidorai ir trapučiai jiems skanėstai tol, kol neparagaujama šokolado, ledų, colos, hamburgerių ir panašių reikalų. Čia jų intuicija iš karto pralošia pirmykščiams instinktams ir šiuolaikinei malonumo iliuzijai.
Tačiau laikas pabrėžti – aš nepropaguoju kankinančio savęs tramdymo – vieną ar dvi savaitgalio dienas galima pasilepinti ne pernelyg naudingais, bet trokštamais patiekalais – gausesnis/kaloringesnis pasimaitinimas organizmui naudingas ne mažiau kaip ir iškrovos diena, nes duoda signalą, kad kalorijų taupyti nereikia.
Tačiau savaitės bėgyje, jei gyvenate harmoningu darbo ir poilsio režimu, papildomo malonumo gaudami iš pomėgių, skanaus maisto klausimą galima tiesiog užmiršti. Iki kito tingaus arba – atvirkščiai – fiziškai aktyvaus savaitgalio, kai kūnas tarsi aukštakrosnė efektyviai perdirbs viską, ką ten beįmesi.
Gail
Ką čia jau ir bepridursi :) belieka tik pritarti…
O rašinėlis labai jau strelkiškas ;)
Simas
Geras straipsnis. Pats dažnai galvoju apie maisto skonio ir teikiamo malonumo proporciją.
Dažniausiai valgau du kartus per dieną, todėl kai valgau, tai jau valgau. Maistą ruošiu kas dieną, o porcijos būna didelės ir visada valgau tuos pačius kelis produktus, kartais kitaip paruoštus. Matau maistą, pirmiausia, kaip kurą, todėl visada valgau brokolius, kalafijorus, kiaušinius, įvairias salotas. Plius alyvuogių aliejus, riešutai, daug sviesto, druska, prieskoniai.
Dėl to jog kūnas būna be maisto apie 16-18 valandų, galiu valgyti tą patį maistą pietums vėl ir vėl ir jis man neatsibosta, nes alkis yra geriausias prieskonis bet kokiam maistui. Tačiau vakarienei, kuri būna po 4-6 valandų jau norisi įvairovės. Dažniausiai manęs laukia varškė, riešutai, kažkokios daržovės ir pan. Retkarčiais keli vaisiai.
Tai ką laikau „švaria“ dieta leidžia man jaustis puikiai. Energijos lygis tolygus, virškinimas, nuo suvalgymo, iki… Pašalinimo veikia puikiai. Manau jog radau savo biologijai tinkamą valgymo protokolą. Plius vartoju vitaminų ir kitų maisto papildų paketą.
Tačiau kartais kyla tokie hedonistiniai troškimai maisto malonumui. Galiu daugiau nei savaitę nevalgyti jokių produktų iš miltų ir cukraus, tačiau po kiek laiko atsiranda tas keistas valgymo malonumo trūkumas. Kurį kompensuoju viena ar dviem „sukčiavimo“ dienomis per savaitę.
Manau sukčiavimo dienos galima atsisakyti atradus daugiau malonumo kasdieninėje mityboje, tačiau dar neskyriau tam dėmesio. Reikia atkapstyti naujus receptus ir pan.
Svarbiausia rasti tai, kas veikia asmeniškai. Ir, ko gero, nebijoti ieškoti toliau, tobulinti tą sistemą.
Strelka
dėkui už pasidalinimą nuomone:)klausimas, ar miltų-cukraus troškimas yra grynas hedonizmas – gal tiesiog trūksta carbų? man, jei valgau pakankamai grūdų, ankštinių ir vaisių – bandelių, keksų ir sausainių išreikštai nesinori:)