Jei prireiktų, aš pirma stočiau į Stasio Šaltokos advokatų gretas. Nors pradėjusi šį Gabijos Grušaitės romaną, pagalvoju, kad skaityti knygas apie save – tiek organiškai perteikta šiandienos prasisiekusio didmiesčio gyventojo kalba ir gyvenimo būdas – nors ir skanu, bet intrigos trūksta. Vis dėlto apie knygos „maistinę vertę“ sprendžiu pagal tai, kiek laiko jas pabaigus norisi „pavirškinti“.
Užvertusi „Stasį Šaltoką“, po poros valandų sužinojau, kad mirė mano klasiokė – ir karjeroj, ir šeimoje realizuota moteris, neabejotinai mačiusi gyvenimo prasmę, turėjusi tikslų ir dar prieš mėnesį dalinusis jai svarbiais dalykais feisbuke.
Online stebiu gedėjimo vadybą, įprastas velionės vardas ir net mirties priežastis įgauna mažybines-malonines formas. Svetimų „nelaimių“ detalės pažįstamus iš n-tojo rato dirgina panašiai kaip siaubo filmai, taigi dauguma jaučia pareigą atsisveikinti, nors porą dešimtmečių nejuto jokio poreikio bendrauti.
Stasys Šaltoka ir jo sielos dvynys (ir absoliučiai dėsninga, kad rusas), letalinę draugo brito (erzinančio savo naivumu ir plokštumu), baigtį traktuoja tiesiog kaip iškritimą iš konteksto. Ir kažkam tas approachas pasirodys baisiai nehumaniškas, bet būtent tame slypi šitos iškreiptų veidrodžių karalystės, vadinamos realybe, paradoksai.
Toje realybėje gerai prisitaikę žmonės ne savo noru verčiami pasitraukti iš gyvenimo, kurį mes, stasiai šaltokos, niekaip negalintys suaugti, tiesiog žaidžiame.
Rytų europietiškai konkurencingi (nesvarbu, kad pervadinti į Šiaurės Europą, bet net iš tolo nematę tų „šiltnamių“, kuriuose skandinavai augina vaikus), nevarginami pinigų klausimo, neturintys inkarais tapusių įsipareigojimų, bet kuriame pasaulio taške besijaunčiantys kaip namuose (nes įsitikinome, kad mūsų namai – gerai prižiūrimas kūnas, o saugumas slypi ne stabilume, o mobilume), pripratę prie bazinės vartojamų malonumų normos.
Tačiau kartu apsunkę nuo viso spektro savirealizacijos optionų, pavargę būti savimi, nepastebintys laiko tėkmės, nes iš mūsų aplinkos eliminuoti akiplėšiškai augantys vaikai, svyruojame tarp entuziazmo ir apatijos, kamuojamės nuo nepaaiškinamo nepasitenkinimo, drillinam savo vidines sienas, ieškodami naujų įkvėpimo šaltinių tolydžio senkančiam malonumui ir prasmei.
Psichoanalitikai tai pavadintų priklausomybės baime, tačiau mūsų gebėjimas prie nieko neprisirišti beveik dzeniškas. Miegas mus vilioja labiau, nei seksas, tai, kas kitiems svarbu ir rimta – mums buvę-nebuvę, ir atvirkščiai. Pagal A.Maslow mes tokie saviaktualizuoti, kad vienu metu esame ir jautresni/atidesni/šiltesni, ir žiauresni/abejingesni/šaltesni nei statistinis vidurkis.
Klasikiniu požiūriu, tai XXI amžiaus formatu užmaskuota mirties baimė, paūmėjanti prieš 30-etį ar 40-metį. Ir, kaip sako „Melancholijos erdvių“ autorė K.Johanisson, mes patiriame moderniausią melancholijos formą – tuštumą.
Keltų dvasinė išmintis (J.O‘Donohue „Anam čara: keltų dvasinė išmintis) byloja, kad tuštuma ir nebūtis ir yra ta pomirtinė amžinybė. Taigi, patirdami nusivylimą, liūdesį, neviltį, kažką palikdami ar atsisakydami (ir net kasdien netekdami praėjusios dienos), mokomės dvasiškai numirti dar būdami gyvi, t.y. repetuojame įžengimą į amžinybę.
Katalikų dvasininkas R.Rohras („Kristi aukštyn“) turi gan lakonišką paaiškinimą: „Ištikimo kareivio“ atleidimas įvyksta (jei įvyksta) tarp trisdešimt penkerių ir penkiasdešimt penkerių metų – iki tol tik maištaujama ir kovojama su nusistovėjusiomis religinėmis pažiūromis. Kad paleistume „ištikimą kareivį“, kartais turime numirti dvasine šio žodžio prasme ir būti ištremti iš gimtųjų namų. Paprastai „ištikimo kareivio“ neatsisakome, kol jis pasirodo esąs netinkamas, neveiksnus ir nesugebantis atremti realių iššūkių, o taip atsitinka, kai išgyvename meilę, artimojo mirtį, kančią, susiduriame su klasta, nuodėme, slėpiniu ir kitokiomis paslapties, nuopolio ir mirties formomis. (…) Atleidę „ištikimąjį kareivį“ jaučiamės praradę tikėjimą ar savastį. Iš tikrųjų miršta tik netikroji savastis, o užgimsta siela.
Taigi ne pinigai, o žvilgsnis į mirties veidą gyvenimui suteikia neatimamą ir nuo jokių aplinkybių nepriklausančią laisvę. Tas žvilgsnis visada yra prielaida transformacijai, kurią ženklina nematomos prigimties gelmės pojūtis. Welcome to the club – į jį įstojusieji nesunkiai vienas kitą atpažįsta. Taigi nieko keisto, kad Stasio Šaltokos sąmoningumas vystosi vyriško artumo (kuris yra išstumtas technologijų, tačiau labai svarbus ir galingas) kontekste.
Net keista, kiek „Stasys Šaltoka“ koreliuoja su keltų išmintim, kurią mums rytais skaito jogos mokytojas. „Kai randi žmogų, kurį myli, jus suveda draugėn pirmykštis atpažinimas“. Tas kurį myli, yra tavo – anam čara – sielos draugas. (…) Jei turite anam čara, jūsų draugystė peržengia visas įsigalėjusias normas, kategorijas, moralę. (…) Su savo anam čara pažadini tai, kas amžina“.
Taigi, kaip interviu sakė pati autorė, romanas sluoksniuotas – kažkas lengvai suskaitys pliaže, nes ne visiems priimtina kažką kramtyti 30 kartų – galima ir greitai praryti. Įdomu, ar Y karta iš šito romano sugebės išskaityti, kad visa tai, apie ką jie svajoja – yra kopėčios, atremtos ne į tą sieną?
Aišku, labai tikėtina, kad veikia kvantinis stebėtojo efektas – matome tai, ką norime matyti. Bet čia kaip ir vaizduojamam mene – prasmę kuria ne tik menininkas, bet ir menotyrininkas. Vis dėlto, anksčiau tikėjau, kad nesulaukus trisdešimties net negalima pradėti rašyti, todėl į jaunus autorius niekad rimtai nežiūrėjau.
Tačiau labai sveikinu knygos autorę Gabiją Grušaitę – jai dar iki rekomenduojamos startinės linijos pavyko parašyti ne tik šiuolaikinio melancholijos kamuojamo dendžio vienerių metų gyvenimo kroniką, bet ir užčiuopti trigerinius modernios neurozės taškus ir sugriebti siūlų galus, nuo kurių pradeda vyniotis dvasingumas.
„Pabudus sielai prasideda ieškojimas, ir nebėra kelio atgal (John O‘Donohue). Dievas žmogaus sieloje veikai tyliai ir nesiviešindamas, nes jei suvoktume tai, kas vyksta ir koks Slėpinys/perkeitimas/Dievo veikimas/malonė mus ištiko, imtume kontroliuoti procesą arba sustabdytume visą vyksmą. Niekas savo noru neplanuoja mirties, net jei kalba eina apie netikrąjį Aš (R.Rohr).
foto @paroda “Imaginarium. Kitapus regimybės” (Pamėnkalnio galerija)
Aurelija
Puiki refleksija!
Strelka
Ačiū:)