Para su Beata Tiškevič

Beatą Tiškevič matydavau Mickevičiaus bibliotekoje prie „tos“ (psichologijos knygų) lentynos, kurią ir aš akyliausiai tyrinėju. Supratau, kad žmogus savęs pažinimo procese, ir tas buvo justi pokalbiuose su laidos „Moterys kalba“ (dabar „Pasimatymai“) herojais.

Iš savo patirties žinau, kad turint „įdomios“ (dažniausiai tai reiškia – skausmingos) patirties, ima kilti klausimai, prie kurių atsakymų veda intuicija, o, juos atradus, jaučiamas sustiprėjimas ir kyla noras tuo aktyviai dalintis. Todėl nieko keisto, kad impulsyvus žmogus atsisėda ir per kelis mėnesius parašo knygą apie savo suvokimus.

Susidūrusieji su leidyba liudija, jog nesvarbu, koks knygos turinys ir kokybė – jei ją parašė žinomas žmogus (o pramoginiai TV šou ir lifestyle gliancai užtikrina maksimalų žinomumą), ji bus perkama. Jei tas žmogus kuo nors keistas, o knyga žada atvirą pasakojimą – pirma pozicija topuose praktiškai garantuota.

Tačiau tikėtina, kad ne vienas skaitytojas, slapta puoselėjantis keistoką vintažinę ambiciją – kada nors išleisti popierinę knygą – B.Tiškevič „Vyvenimą“ skaitė ne dėl to, kad jiems įdomios asmeninio šios personos gyvenimo detalės, o tam, kad įvertintų, kaip gi jai pavyko ją parašyti.

Ir tokio žanro interesą knygos autorė ir kartu herojė savaime pagrindžia – pradėjęs pažintį su Beatos Tiškevič asmeniniu gyvenimu, supranti, kad ta patraukliai nugrimuota, populiariosios kultūros karjeros liftu iki žvaigždės statuso pakilusi persona yra visiškai paprastas žmogus – kaip девушка Прaсковья из Подмосковья,  apdainuota rusiškos grupės „Uma Turman“, arba – kaip ji pati sako – Beata iš Pašilaičių. Ir šis žmogus nuo pat vaikystės savęs varžėsi netgi daugiau nei tie, kurie apie tokią karjerą nedrįso net pasvajoti.

Sąmoningai knygą norėjau perskaityti vienu ypu (o skaitymo lengvumas yra nenuginčijamas jos privalumas), nes tas intensyvus keliavimas nuo vienų įvykių ir temų prie kitų, neleidžia prasiskiesti, išsilieti, pasimesti akcentams – visi vidiniai prieštaravimai pasimato kaip ant delno. Na, pavyzdžiui: autorė pasakoja, kaip stipriai ją erzino nuolatiniai aplinkinių patarinėjimai, tačiau pervertus kitą puslapį ji jau pati patarinėja skaitytojams, ir tas aiškinimas kartais tampa kraštutiniškai direktyviu.

Naivokas pasirodė susižavėjimas emancipacija (pažįstama ir man šita pasaulėžiūros stadija:) bei prieštaravimas evoliucinės psichologijos teiginiams. Nors iš piršto laužti kultūralistiniai lyčių lygybės propaguotojų pezalai buvo diskredituoti net feminizmo tėvynėje – Skandinavijoje. Na, galbūt autorei trūksta informacijos iš kitos barikadų pusės, bet kiek realiai pažįstate vyrų, kurie po pokalbio taip palūžta emociškai, kad kelias savaites guli lovoje ir dreba (perfrazuotas autorės teiginys apie savo reakciją)? Ar tokias/panašias būsenas ne taip jau retai patiriančios moterys pagrįstai kritikuoja „stipriosios lyties“ sąvoką?

Apibūdinimas „šlykštus pimpalo kaišiotojas“ ir pagrasinimas „ir aš galiu pasišvaistyti savo vagina“ prajuokino, kad negi woodstokas su laisvos meilės idėjomis Lietuvą tik po 50 metų pasiekė, kad reikalingas toks akcentas? Neištikimus vyrus purvu drabstanti autorė, panašu, pamiršta, kad šitais reikalais jie ne tarpusavyje užsiima – ir jiems savo vaginas dažniausiai pasiūlo anaiptol ne tos, kurios „skalbia vyrų triusikus“ (nes dažniausiai jos elementariai tam neturi laiko), o tos, įsitikinusios, kad laisvas „švaistymasis vagina“ yra svarbiausias lygių teisių įtvirtinimo būdas.

Nepaisant šių nekuklių teiginių, visas knygos pasakojimas persiūtas žlugdančio nepasitikėjimo savim/žemos savivertės idėja, kuria pastaruoju metu domėjausi giliau. Ir man buvo stipriai įdomu, kiek mano anksčiau išsakyti teiginiai prieštarauja asmeninei autorės patirčiai. Mano vertinimas neabejotinai subjektyvus, tačiau pasakojime ne vieną ir ne du kartus buvo galima įžvelgti puikybės ausis, taigi prielaida, kad žema savivertė yra tiesiog išvirkščia susireikšminimo pusė, pasireiškianti frustracija, kai iš išorės nesulauki pripažinimo, kurio slapta tikiesi vertas, man atrodo pakankamai pagrįsta. Juolab, kad autorė pati pripažįsta, kad tėvai jai buvo pasėję ambicijų sėklą. Taip pat išreiškė dėmesio vertą, tačiau silpnai išplėtotą mintį, kad „žvilgsnio nukreipimas į išorę gali labai padėti žmonėms, galvojantiems, kad visi nuolatos tik apie juos ir galvoja“.

Ne kartą pabrėžusi, koks jai svarbus palaikymas, herojė ne kartą parodo, kad šalia esantiems žmonėms to palaikymo iš jos pusės galėjo ir pritrūkti. Nekalbant apie polinkį į griežtą dualistinį vertinimą, atsispindintį tokiuose pareiškimuose kaip „aš nejaučiu pagarbos….“. O juk būtent dualistinio vertinimo nykimas yra rimtas požymis, kad žmogaus transformacija įsibėgėjo. Taigi šios knygos atveju tos brandos trūksta, atrodo, kad patirtis iki galo nesuvirškinta, naujieji įsitikinimai stovi ant smėlio pagrindo, todėl paskubėta juos ištransliuoti. Teisi yra prof. V.Daujotytė savo „Suklusimuose“: „Jauną sunku nuginčyti: palaukti kol senstels“.

Šiame kontekste keistokai atrodo ir autorės įsitikinimas apie savo, kaip rašytojos, pašaukimą, nes, viena vertus, dienoraštis, kuriame, kad ir su lyriniais nukrypimais, atpasakojamas asmeninis gyvenimas, dar anaiptol nėra literatūra (meno, o ne raštijos apskritai prasme). Kita vertus, girdėjau ir itin skeptiškų vertinimų dėl autorės rašymo stiliaus. Aš jį vadinčiau asmeniniu braižu, kuris sutampa su autorės šnekamosios kalbos būdu, bet pati knygoje paliesta rašymo bei aktorystės tema lieka be atsakymo, ar tikras aktorius ir rašytojas visgi turi gebėti pranokti save, t.y. sukurti vaidmenį/tekstą, išeinantį už asmenino turinio ir formos ribų.

Mano nuomone, būdamas savimi, nesi nei aktorius, nei rašytojas – tik rašantis žmogus. Beje, apie prielaidas sustiprėti grafomaniškoms tendencijoms yra aiškiai pasisakęs rašytojas Milanas Kundera.

Taigi net neabejoju, kad yra žmonių, kurių gyvenimo aplinkybės buvo labai panašios ar net dar labiau komplikuotos, darbas su savimi pažėrė ir gilesnių įžvalgų, pokyčiai buvo dar radikalesni ir jie galėtų net geriau visa tai aprašyti, bet… Apie šį stabdantį „bet“ B.Tiškevič turi savo nuomonę, kuri ragina pasiduodi kūrybiniams impulsams, savęs nekritikuojanti ir nestabdant, nes taip realizuojame savo potencialą ir misiją.

Tame yra tiesos, tačiau tai tik viena monetos pusė. Šioje vietoje būtų sveika susipažinti ir su filosofo Arvydo Šliogerio mintimis (iš knygos „Kasdienybės metafizika“), kad kūryba ne taip jau labai skiriasi nuo įprasto gamybos-vartojimo ciklo: kūrybos procesas apima jau esančių dalykų perdirbimą ir pavertimą kultūrinio vartojimo objektais. O turint galvoje, kad ne viskas, kas sukurta, turi didesnę vertę nei pradinė medžiaga, kūrybinės žmonių intencijos generuoja tiek pat nematerialių šiukšlių, kiek ir materialus vartojimas.

Ir kuo toliau, tuo šis požiūris tampa aktualesnis: juk vis mažiau žmonių nori būti auditorija – klausytis ir mokytis; ir vis daugiau nori būti turinio kūrėjais ir transliuotojais – rodyti savo gyvenimą, skelbti savo įsitikinimus, mėgautis dėmesiu.

Ir čia autorė, papasakojusi apie „Verktiniais“ praminto projekto užkulisius, neintencionaliai paliečia svarbų nūdienos aspektą – jaunieji attention junkies šiame žaidime labai dažnai mato tiek vienus vartus: jie drąsūs kažką pareikšti, bet yra visiškai nepasiruošę atlaikyti shitstorm‘ą, kuris beveik visada yra viešumo rizika ir kaina.

Dėl šios ir panašių temų (kaip lyčių kultūralizmas, migracinė politika, pramogų verslo mechanizmai, santykių su tėvais traktuotė nuo froidistinės iki neotradicinės, netgi to dabar labai nepopuliaraus rusiško kultūrinio kolorito), prieštaringumo ir sluoksniuotumo, knyga tikrai nėra banali. Tačiau jos, kaip ir šiuolaikinio meno be pavadinimų vertė nėra savaiminė, o priklausoma nuo skaitytojo įžvalgumo – joje galima įžvelgti daugiau, nei autorė norėjo pasakyti:)

Kartu ši netobula knyga yra taiklus naujosios kartos pasaulėžiūros atspindys – „nėra čia ko brandinti ir laukti, viskas čia ir dabar“. Tas spontaniškumas ir dabartizmas turi savo žavesio, tačiau jo dvasioje sukurti kūrybiniai produktai (kuriuos vadinti kūriniais būtų nebeadekvatu), stokoja išbaigtumo, kokybės, svorio, kad atlaikytų laiko trintį ir vėliau vis dar būtų apčiuopiami, nepaisant  kasdien juos storai nugulančios vis naujesnės, tačiau greitai yrančios produkcijos sluoksnio.