Strelka | Belka http://strelkabelka.lt Mon, 27 Nov 2023 17:45:07 +0000 en-US hourly 1 Amžinas motinystės atspindys http://strelkabelka.lt/kino-klizma/amzina-mamu-dukru-tema/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=amzina-mamu-dukru-tema http://strelkabelka.lt/kino-klizma/amzina-mamu-dukru-tema/#respond Sun, 26 Nov 2023 17:04:47 +0000 http://strelkabelka.lt/?p=5229

Šių metų “Scanoramos” repertuare pastebėjau, kad ne vienas filmas liečia mamų ir dukrų santykius – vadinasi, vėl verta grįžti prie šitos temos, juolab, kad ir manajam gyvenime šis...

The post Amžinas motinystės atspindys appeared first on Strelka | Belka.

]]>

Šių metų “Scanoramos” repertuare pastebėjau, kad ne vienas filmas liečia mamų ir dukrų santykius – vadinasi, vėl verta grįžti prie šitos temos, juolab, kad ir manajam gyvenime šis santykis dar toli nuo susiklostymo.

Apie „Amžinąją dukrą“ („ The Ethernal Daughter“), kur abu pagdindinius vaidmenis atlieka Tilda Swinton, daug nekalbėsiu, nes nelabai yra ką: filmas stilingas, žiūrisi įdomiai, bet nieko naujo nepasako – aptart klišės, kad apgailestaujame mirusiems artimiesiems skyrę per mažai laiko ir beveik jų nepažinę. O ar teko kada matyti/skaityti kūrinį apie tai, kaip motina po mirties išgyvena, kokį poveikį jos gyvenimas padarė dukrai, ir kad nebegali nieko pakeisti?

Jei ir yra ką pasakyti, tai, kad neperpratau motinos ir dukros santykio priežastingumo – dukra pasirodė perdėtai nerimastinga motinos atžvilgiu, nors pastaroji neatrodė nei itin reikli, nei griežta, nei linkusi teisti.

Tuo tarpu su „Blogu gyvenimu“ mane ištiko kuriozas – peržiūrėjus jį, man ėmė vaidentis, kad filme nebuvo scenų ar net visos siužetinės linijos, kurią mačiau treileryje. O būtent dėl jos šiuo filmu ir susidomėjau.

Kadangi žiūrėjau mokamoje platformoje (kuri mane užknisa dėl filmo prieinamumo tik 72 h, todėl nereklamuosiu), užtruko išsiaiškinti, kad yra du filmai  – „Blogas gyvenimas“ („Mal Viver“) ir „Gyvenimas blogas“ („Viver Mal“). Ir pažiūrėjau kaip tik pastarąjį, o pirmojo taip lengvai nerasi nei toje pačioje platformoje, nei mokamai kitur. Taigi teko kitą dieną bėgti jo pažiūrėti į vieną iš paskutinių seansų kino teatre.

Prieš pradedant atparinėti filmus, reikia pasakyti, kad labiau konceptualiai netikusio diptiko plakato, primenančio Barbės ir Keno pasaulį, nebūtų galima sugalvoti.

Kadangi nesu mačiusi kitų šio portugalų režisieriaus (Joao Canijo) filmų, nežinau, ar tai jo firminis braižas – turiu galvoje tarsi dvigubos ekspozicijos kadrus, filmuotusų per stiklą su atspindžiu, kurių šiuose filmuose buvo tiek, kad galėtum išskirti kaip stilistinę ypatybę.

Gaila, kad plakatams buvo panaudota ne ši koncepcija, o  pieštinės iliustracijos, suponuojančios kažkokią parodiją. Gal dėl to daliai žiūrovų teko nusivilti filmo „nuobodumu“ – greičiausiai turint galvoje jo pirmą dalį.

Tai, kad šio filmo nepražiopsojau, kaip turinčio sąsajų su mano pačios meninės raiškos sprendimais, galiu būti dėkinga tik sinchroniškumui. Kuris, beje, mane tiesiog stumia link mamos-dukros santykių temos – teks paplėtoti.

Kitas niuansas – kurią diptiko dalį reikėtų traktuoti kaip pirmą? Iš dvigubojo plakato atrodo, kad „Gyvenimas blogas“ yra priminis, o „Blogas gyvenimas“ – jo apverstas atspindys, taigi antrinis, nors plakatą galima vartyti, ir festivalyje buvo pristatoma atvirkščiai.

Kad man gavosi pirmiausia pažiūrėti „Gyvenimas blogas“ – laikau tik privalumu. Jei ne keisti nesutapimai, apie antrą dalį būčiau nesužinojusi. Be to, „Blogas gyvenimas“ pasirodė sunkesnis ir bent jau man darė mažesnį stilistinį įspūdį, todėl džiaugiuosi, kad toną uždavė būtent „Gyvenimas blogas“ (dėl to tokia tvarka rekomenduočiau žiūrėti ir kitiems).

Siužetiniai skirtumai yra tokie, kad „Gyvenimas blogas“ atskleidžia paraleliai vykstančias vintažinio viešbučio gyventojų situacijas, o „Blogas gyvenimas“ – tuos svečius aptarmaujančių trijų kartų moterų paveikslus ir jų tarpusavio santykius, tuo man primindamas Valchensee forever“.

Šiame diptike režisūriškai išskleidžiami herojų susikirtimo taškai – tas, kas lieka neaišku viename filme, išaiškėja kitame.

Turint galvoje, kad iš kokio tuzino veikėjų tik 2 yra vyrai, o moterys – ypač motinų rolėje – demonstruoja rafinuotą žiaurumą jaunesnei kartai, galima įtarti, kad „bloga motina“ patį režisierių paveikė lemtingai.

Trijų kartų pjūvis yra dėkingas tuo, kad atskleidžia grandininę reakciją į traumą, nors nepatyrusiam žvilgsniui „kaltininkė“ gali pasirodyti akivaizdi. Nors tradiciškai „persekiotojas“, „auka“ ir „gynėjas“ sėkmingai keičiasi rolėmis, priklausomai nuo santykio krypties.

Nesu tikra, kiek šis diptikas atskleidžia disfunkcijos priežastingumą, tačiau įtaigiai pademonstruoja jos morfologiją, nuvainikuodamas besąlygiškos motiniškos meilės mitą.

Žiūrint filmą apninka šiurpiai nemalonus jausmas, kad ne taip jau retai motinos meilė ne tik sąlygiška, bet ir intencionaliai žalojanti. Nors žmogiškosios intencijos man visgi panašesnės į sąlyginius refleksus, nei sąmoningą pasirinkimą, suvokiant kainą, kurią teks sumokėti. Todėl nesu linkusi kaltinti motinų, kurias traumavo jų pačių motinos, o jas jų motinos ir taip toliau.

Gali būti, kad nemažai žmonių šitą filmą atmes kaip nieko naujo nepasakantį „gruzą“, tačiau man atrodo, kad sveika vis iš naujo patirti akistatą su žmogiškos prigimties manipuliatyvumu – kai po išoriškai normaliu ar net stipriai išgražintu fasadu, siekiančiu socialinio dominavimo, slepiasi vulgari menkystė, atsisakymas gilintis, atsigręžti į save ir pradėti taisytis, o ne inertiškai skriausti ar taisyti kitus. Ne veltui režisierius įvairiomis priemonėmis komunikuoja aliuziją į veidrodį.

Tema, žinoma, ne nauja, bet neišsibaigiančiai aktuali, ypač sociumams su nacionaline trauma, kur santykių disfunkcijos ir iš to kylančios manipuliacijos apraizgiusios kritinę masę šeimų. Man šie filmai atrodo absoliučiai “must see” ir būtų smalsu pro užuolaidų tarpelį pamatyti gyvenimus tų, kuriems jis pasirodė nuobodus:)

Taigi plačiau turbūt neverta aptarinėti, verta pamatyti ir apmąstyti. Jei kada kas norėtų padiskutuoti, aš „už“.

The post Amžinas motinystės atspindys appeared first on Strelka | Belka.

]]>
http://strelkabelka.lt/kino-klizma/amzina-mamu-dukru-tema/feed/ 0
Nepakeliamas banalybės sunkis http://strelkabelka.lt/kino-klizma/nepakeliamas-banalybes-sunkis/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=nepakeliamas-banalybes-sunkis http://strelkabelka.lt/kino-klizma/nepakeliamas-banalybes-sunkis/#respond Mon, 04 Sep 2023 08:56:41 +0000 http://strelkabelka.lt/?p=5225

Ši knyga iš pat pradžių man pasirodė kiek įdomesnė už „Normalūs žmonės“ ar „Gražus pasauli, kurgi tu?“, nes jos pagrindinė herojė – kūrybiška asmenybė –  jauna poetė biseksualė,...

The post Nepakeliamas banalybės sunkis appeared first on Strelka | Belka.

]]>

Ši knyga iš pat pradžių man pasirodė kiek įdomesnė už „Normalūs žmonės“ ar „Gražus pasauli, kurgi tu?“, nes jos pagrindinė herojė – kūrybiška asmenybė –  jauna poetė biseksualė, besipainiojanti psichologiniame aistrų keturkampyje su savo buvusia drauge, jos erotine simpatija – žurnaliste, ir pastarosios vyru – gražuoliu aktorium.

Kol sukama ratais kvadratais, skaityti įmanoma ir net smalsu, tačiau kai šio keturkapio kraštinė virsta banaliu jaunos moters ir vyresnio vyro seksualiniu ryšiu, aptarinėjamu tekstinėse žinutėse, skaityti tampa sunku.

„Nepatogus, provokuojantis, subtiliu humoru žaižaruojantis intelektualus pasakojimas apie nenuspėjamą it amerikietiški kalneliai dviejų merginų draugystę“ – skaitau ant galinio knygos viršelio. Rimtai?

Čia juk tas atvejis, kad vietoj to, kad rašytojo talento dėka būtų sukurtas įspūdis kaip intelektualiai šnekasi herojai, parašoma kažkas į panašaus į „jų pokabiai buvo protingi“ (gaila, kad neberandu tos vietos, kad galėčiau pažodžiui pacituoti). Deja, į studentų pokalbius įmetus kokio Lacano pavardę nuo to jie protingesni nepasidaro.

Jei imamasi seksualinės orientacijos paveldimumo klausimo, tai dar nereiškia, kad pokalbis bus išties intelektualus, t.y. paremtas erudicija ir kritiniu mąstymu, o ne prikimštas stereotipinių neoliberalios dienotvarkės frazių.

Vienu metu susimąsčiau, kad gal autorė ironizuoja, bet daugiau to požymių neradau, taigi darau išvadą, kad ne. Be to, šioje knygoje jau akivaizdu, kaip seksiszmas pakeitė vektorių – dabar galima drąsiai ir atvirai pašiepti „vidutinio amžiaus baltus vyrus“ ir – jei esi feministė bei lesbietė – atvirai laikyti juos žemesniais padarais.

Ir šios istorijos drama ne tame, kad pagrindinė herojė pasirenka tokį vyrą ir dar – suprask – gražuoliuką,  bet demonstruojamame klasikiniame „suaugusio alkoholiko vaiko“ neurotinių santykių atvejyje. Ir to atvejo pateikime nėra nieko originalaus – vaidinamas emociškai neprieinamos meilužės, kuriai neįmanoma kitam žmogui atskleisti tikrųjų jausmų, minčių ir poreikių, vaidmuo. Su tuo lygiagrečiai reiškiasi polinkis save žaloti fiziškai ir savistigmatizacija dėl endometriozės (paradoksalu, nes šis sutrikimas toks paplitęs, kad jį stigmatizuoti galėtų tik „uneducated“ moters sveikatos klausimais).

Visa tai, žinoma, aktualios problemos, bėda ta, kad nei herojė, nei autorė nepajėgi jų niekaip reflektuoti. Žinoma, daug ką paaiškina faktas, jog S.Rooney išleidus šią knygą, jai tebuvo 26 metai. Nors kartais pasitaiko, kad 20-metės ir 40-metės psichologinė branda nelabai skiriasi, arba pirmoji net pranoksta antrąją.

Vis dėlto, jei man reikėtų parašyti knygos anotaciją, tai pavadinčiau ją „feministinių klišių ir banalių romantinių pokalbių rinkiniu, tinkamu nebent viduriniam mokykliniam amžiui“. Deja, net laisvailaikio tikslais perskaityta knyga, konstatuojanti tipiškus gyvenimo aspektus ir nieko daugiau, tėra laiko užmušinėjimas.

The post Nepakeliamas banalybės sunkis appeared first on Strelka | Belka.

]]>
http://strelkabelka.lt/kino-klizma/nepakeliamas-banalybes-sunkis/feed/ 0
Pabusti gyvenimui http://strelkabelka.lt/kino-klizma/pabusti-gyvenimui/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=pabusti-gyvenimui http://strelkabelka.lt/kino-klizma/pabusti-gyvenimui/#comments Tue, 01 Aug 2023 18:23:54 +0000 http://strelkabelka.lt/?p=5221

Georgers Perec “Žmogus, kuris miega“ pradėjo su manim kalbėti dar nuo priešistorės – priešlapio su citata iš F.Kafkos laiško. Prieš tai rašiau puslapius, kuriuose kontempliuoju savo būsenas, ir...

The post Pabusti gyvenimui appeared first on Strelka | Belka.

]]>

Georgers Perec “Žmogus, kuris miega“ pradėjo su manim kalbėti dar nuo priešistorės – priešlapio su citata iš F.Kafkos laiško. Prieš tai rašiau puslapius, kuriuose kontempliuoju savo būsenas, ir citata pataikė tiesiai į mano minčių centrą, sudėjo tuos pačius akcentus, kurie prieš keliolika minučių išryškėjo man pačiai.

Taigi „Žmogų, kuris miega“ atsiverčiau ir su smalsumu, ir su lūkesčiu. Nepasakyčiau, kad mane labai užkabino pirmieji puslapiai, tačiau supratau, kad žmogus, kuris detaliai aprašinėja pojūčius ir vaizdinius, patiriamus prieš užmiegant, pakankamai panašus į mane.

Ir išties, šis žmogus, savo egzistencine pozicija primenantis Fernando Pessoa, leidosi į tokią vegetaciją, kuri mane pačią visada traukė. Tai gyvenimo tarsi miegant būsena – kaip opozicija utilitariniam, kryptingam veikimui, tikslų siekimui ar banaliam buitiniam šurmuliui, pateisinamam žodžiu „reikia“.

Klausimą „ar tikrai viso to reikia?“ užduoda ne kiekvienas, o retas imasi ir nutraukia tą užkeiktą kasdieninės inercijos šokį ir išdrįsta būti visame tame nedalyvaudamas, tiesiog stebėdamas.

Tipinis vakarietis tokį buvimą greičiausiai iš karto diagnozuos kaip depresiją, kurią reikia gydyti, kad kuo greičiau vėl dalyvautum ekonominio augimo mechanizme, kuris – šiukštu – neturi sustoti. Vakarietis, paragavęs Rytų filosofijos, pasakys, kad čia – tikrasis mindfulness, kurį nuo naudos siekimo neišgydomi vakariečiai išnaudoja ne kokio tai, atsiprašant, ezoterinio nušvitimo siekimui, o veiksmingam produktyvumo atstatymui.

Ši knyga, pirmą kartą Prancūzijoje išleista 1967 m., kuomet rytietiška filosofija paremtos praktikos dar tik skynėsi kelią į vartotojų protus, užčiuopia išties nepatogią mintį – kad nebūtina stengtis gyventi gyvenimą. Tai tikrasis „čia ir dabar“ stebėjimas be suinteresuotumo, be tikslo kažkaip jį išnaudoti net tokiam siekiniui, kaip asmeninis tobulėjimas ar padirbtas dvasingumas.

Į tokias neveiklumo būsenas pati dažnai nuslystu, bet retai kada fone nesisuka įrašas, kad veltui eikvoju laiką, gebėjimus bei brangų gyvenimą. Arestovičius, su kurio pasaulėžiūra randu itin daug bendrumų, mėgsta kartoti nežinia iš kur ištrauktą rytietišką mintį, kad reikia sugebėjimų veltui praleisti vieną dieną, o veltui praleisti visą gyvenimą – tai jau yra tikra meistrystė (cituoju laisvai).

Ir tame yra logikos – juk reto iš mūsų veikimas iš tiesų yra paremtas ypatinga misija, dauguma kažką veikiame tik dėl socialinio nerimo ir instinktyvios baimės būti ištremti iš genties, jei tapsime jai nenaudingi. Jei per vieną gyvenimą išmoktume atsikratyti šio netikro spaudimo, suvoktume, kad niekas mūsų nenubaus, kad nei mirtis, nei liga nėra jokia bausmė, o tik patirtis, ugdanti tam tikras savybes ar atnešanti tam tikras įžvalgas. Jei atsisakę pastangų gyventi nenušvistume, tai bent pabustume naujam, kitokiam gyvenimui.

Taip, kaip pabudo universalaus dvasingumo knygų autorius Eckhartas Tolle, kasdien sėdėdamas ant suoliuko ir tiesiog stebėdamas aplinką. Tačiau niekas nežino garantuoto recepto nušvitimui, nes tokiu atveju visi jau ten būtume. Tai itin subtili individuali kalibracija, kuomet nusitrina ribos tarp gyvo, kūniško žmogaus ir Vienio pasaulio. Ne vienas iš mūsų patiria tokius blyksius, tačiau vienetai toje būsenoje gali išsilaikyti.

Tam tikra askezė, į kurią netikėtai įkrito „žmogus, kuris miega“, yra pakankama prielaida išsinerti iš inertiškos kasdienybės kiauto paradoksaliu būdu – būtent veikiant inertiškai. Juk yra posakis – nuo ko susirgai, tuo ir gydykis – tarsi perspaudęs galėtum išlįsti išvirkščioje reikalo pusėje.

Iš tiesų knyga nesuponuoja, kas nutiko herojui, kuris suprato, kad absoliučiai suvisam atsijungti nuo socialinės tikrovės, neišėjus iš taip vadinamo proto, yra praktiškai neįmanoma – psichika laikosi įsikibusi gyvenimo, ir žmogiškosios baimės gniaužtai mūsų niekada iki galo nepaleidžia, kad tai greičiau pabėgimas į iliuziją, visagalybės jausmą.

Ir man šiam momente galvojasi, kad tiesa visgi yra ne čia ir ne anapus, o būtent ant ribos, virsmo taške, kur realybė tampa tikrove.

The post Pabusti gyvenimui appeared first on Strelka | Belka.

]]>
http://strelkabelka.lt/kino-klizma/pabusti-gyvenimui/feed/ 1
Bėgūnės dienoraščiai http://strelkabelka.lt/kino-klizma/begunes-zodynas/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=begunes-zodynas http://strelkabelka.lt/kino-klizma/begunes-zodynas/#respond Fri, 10 Mar 2023 11:24:28 +0000 http://strelkabelka.lt/?p=5207

Apie Akviliną Cicėnaitę buvau girdėjusi, bet nefiksavau iki tol, kol jos „Anglų kalbos žodynas“ buvo nominuotas 15min. geriausių knygų rinkimuose – jau nuo tada sklido kalbos, kad knyga...

The post Bėgūnės dienoraščiai appeared first on Strelka | Belka.

]]>

Apie Akviliną Cicėnaitę buvau girdėjusi, bet nefiksavau iki tol, kol jos „Anglų kalbos žodynas“ buvo nominuotas 15min. geriausių knygų rinkimuose – jau nuo tada sklido kalbos, kad knyga gera. Per tą laiką buvo pakliuvusi į rankas, bet bjaurokas, vadovėlį išties primenantis viršelio dizainas ir lipnus taktilinis pojūtis atgrasė nuo įsigijimo.

Kol skolinta knyga atėjo iki manęs, romanas spėjo laimėti minėtuose rinkimuose (grožinių knygų suaugusiems kategorijoje), taip pat pelnė J.Ivanauskaitės apdovanojimą, įteiktą š.m. knygų mugėje, ir buvo įtrauktas į Lietuvių kalbos ir tautosakos insituto skelbiamą kūrybiškiausių knygų 15-uką.

Gal kai kuriems žmonėms įvertinta knyga abejonių nebekelia, tačiau kai kam –  pavyzdžiui, man, gali užkelti lūkesčius, kas nėra sveika jokio objekto atžvilgiu.

Nors nuo pirmųjų romano skyrių buvo akivaizdūs autorės literatūriniai sugebėjimai, rodėsi, kad jokios istorijos iš šio romano neverta tikėtis. Juolab, kad tekstas man labiau priminė esė rinkinį, o ne romaną – skyrius vienijančią siužetinę liniją vadinti siužetu būtų per didelė garbė.

 Nors autofikcinis pobūdis iš tiesų žadino smalsumą ir apetitą – ypač autorės įžvalgos jautriomis temomis – jau pirmame tokiame skyriuje, pavadiname „Childfree“, radau ką pasižymėti.

Deja, nuo tada, kai atsidarė nepriklausomos Lietuvos sienos, aš tapau nepakanti svetimų kelionių pasakojimams ir nuotraukoms  (gaila, šiame „žodyne“ greta kitų specifinių žodžių, nebuvo žodžio šiai orientacijai apibūdinti): man neįdomu kur žmonės buvo ir ką matė, man įdomu tik ką jiems tai reiškia, kaip tai juos paveikė.

Todėl, nors turinio kompozicijos idėja atrodė absoliučiai pagrįsta, ir tikrai reikia atiduoti duoklę A.Cicėnaitės įgūdžiams pinti teksto kasą,  pirmoji knygos pusė sugebėjo mane gerokai išerzinti: daugybė man nieko nesakančių Australijos provincijos vietovardžių su tam tikrais istoriniais ir meteorologiniais inkliuzais man buvo visiškai pertekliniai. Galbūt mano netolerancija susijusi su tuo, kad skaitau nemažai, ir kelionių vadovus primenanti info mane tiesiog vargina. Ir aš absoliučiai nenorėjau googlinti, kas yra tos vis minimos loriketės, kaip atrodo palisandramedžiai arba kaip skamba įkyriai minėtas Rachid Taha. Bet vis tiek teko.

Per knygos vidurį persiverčiau tik valios pastangomis ir vis klausiau savęs, ar čia mane erzina Australijos vaibas (vertas rimtesnės kultūrinės kritikos), ar visgi tas profesionalus, bet kartu dirbtinis literatūros konstravimas, kurį neabejotinai sėkmingai perims AI. Susidarė įspūdis, kad autorė parodo kažkokį savo minčių sekretą, o tada tarsi rūpestingo sodininko kastuvėliu bando juos apkasti, užkasti ir suslapstyti. Nors tekste ji sako: „Rašau apie save, nes jaučiuosi nebeturinti ko slėpti“ – nu, sorry, man pasirodė atvirkčiai.

Kol skaičiau, ėmiau svajoti, kad jei knyga būtų mano, riebiu markeriu užmaskuočiau visus sakinius, kurie tarnauja kaip literatūrinis balastas palikdama tik pliką esmę – ja Akvilina Cicėnaitė mane tikrai sudomino (išsirašiau bent 3 psl. citatų, kas su grožinėm knygom nutinka itin retai).

Antroje knygos dalyje jos radau kur kas daugiau: pradedant tuo, ką autorei reiškia anglų ir gimtoji kalba, koks jausmas pasiklysti vertime, nerasti tapačios išraiškos, kaip galima bipoliškai švytuoti tarp savo šaknų ir galimybės kurti save iš naujo, kaip keisdami žiūros atstumą iš naujo lokalizuojame namus – pradedant kūnu, baigiant planeta, kokios motyvacijos varo mus į keliones. Beje, ši knyga man priminė O.Tokarczuk „Bėgūnus“, ir net kur kas geriau nei originalas atspindėjo šią postmodernią žmogaus būseną.

Žmogaus, kuris galvoja, kad geriau ten, kur jo nėra, ir turi visas galimybes tame nenusiraminti – vis iš naujo kelti klausimą, ar jam gera, kodėl ne, kur nuo to pabėgti ir kaip vėl grįžti. Tai neatsiraukiantis negalėjimas pasitenkinti, virstantis impulsu judėti, ieškoti būdų kaip geriau išsipildyti. Ir šitas ambivalentiškumas liečia ne tik vietas, bet ir santykius, profesijas.

“Norėjau daugybės namų ir daugybės tarpusavyje nesuderinamų dalykų (…) Aš troškau saugumo, kuriam nebuvau užprogramuota ir kurio nekenčiau”, – rašo A.Cicėnaitė. Vilnius irgi kognityviniam disonanse: “Sostinė žmonių, kurie niekina save ir kartu mano esą nesuprasti genijai”, Sindėjaus apbūdinime (“Sidnėjus yra nekilnojamo turto agentas akį rėžiančios spalvos kostiumu ir akinamai baltais ryklio dantimis”) irgi galima įžvelgti jo plėšrią šešėlinę pusę.

Prasmingi autorės samprotavimai ir apie autobiografiškumą, ir apie knygų likimus: ji kvestionuoja rašymo apie save egocentrizmą tuo, kad asmens išskritinumas yra iliuzija, istorijos yra bendruomeniškos. Ir absoliučiai sutinku su jos cituojamu Douglas Coupland, kad nuoširdumas tam tikram amžiuj nustoja atrodyti pornografiškai. Po šios A.Cicėnaitės knygos galutinai įsitikinau, kad mane labiausiai domina autobiografinė/autofikcinė literatūra ir laikas rinkti savo kolekciją (alio, leidyklos?:)

Gal aš esu per daug įtari, tačiau tačiau viso pasakojimo fone jaučiau vengimą, o gal net baimę iš tiesų atsiskleisti, sumišusį su noru parašyti geriausią gyvenimo knygą ir pilnai save išreikšti, būti pamatytai, suprastai. Kažkodėl man atrodo, kad šitoji – tikrai dar ne geriausia A.Cicėnaitės knyga. (nors kitų neskaičiau, nes dauguma jų skirtos paaugliams).

Tam, kad tokia gimtų, autorei vertėtų pasidėti į šalį savo literatūros darbininkės kastuvėlį, kuriuo ji į kairę ir dešinę žarsto kasdieninius įspūdžius ar svetimas istorijas, ir pasiimti jei ne skalpelį, tai bent veidrodį ir dar atidžiau pasižiūrėti į tą mergaitę, kuri – kaip ji pati sako – paseno nespėjusi užaugti.

Aš ją matau ir atpažįstu savyje. Žinau, kad erdvė, kurią išsaugome neišdrįsusios susilieti, yra brangiausias mūsų turtas, nes ten tarpsta potencialumas – ne ribojantis pasirinkimas, kuris verčia prarasti tai, kas nepasirinkta, o amžinoji pasirinkimo galimybė.

The post Bėgūnės dienoraščiai appeared first on Strelka | Belka.

]]>
http://strelkabelka.lt/kino-klizma/begunes-zodynas/feed/ 0
Daugiasluoksnė kūrybos psichologija http://strelkabelka.lt/kino-klizma/daugiasluoksne-kurybos-psichologija/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=daugiasluoksne-kurybos-psichologija http://strelkabelka.lt/kino-klizma/daugiasluoksne-kurybos-psichologija/#respond Sun, 19 Feb 2023 17:12:31 +0000 http://strelkabelka.lt/?p=5203

Savo pažintį su Rachel Cusk kūryba pradėjusi nuo „Kontūrų“, tikrai nesitikėjau tokio įspūdžio, kokį padarė „Atsarginis pasaulis“. Pabaigusi jį, jaučiau tam tikrą susijaudinimą, kuris būna, kai kūrinys aktyvuoja...

The post Daugiasluoksnė kūrybos psichologija appeared first on Strelka | Belka.

]]>

Savo pažintį su Rachel Cusk kūryba pradėjusi nuo „Kontūrų“, tikrai nesitikėjau tokio įspūdžio, kokį padarė „Atsarginis pasaulis“. Pabaigusi jį, jaučiau tam tikrą susijaudinimą, kuris būna, kai kūrinys aktyvuoja tiek aspektų, jog sunku tą jo aktualumą sutraukti iki kelių sakinių. Bet bandysiu išvynioti kažkaip paeiliui.

Sutapimas, jog dar prieš skaitant knygą, uždaviau sau klausimą, kaip matau dabartinį pasaulį ir kokio pasaulio norėčiau. Atrodo, kad tai mokyklinio rašinėlio teverta tema, tačiau kartas nuo karto grįžtu prie klausimo, kuris pasaulis iš tiesų pirminis, ir kuris atsarginis.

Romano pavadinimas „Second place“ lietuviškai išverstas kaip „Atsarginis pasaulis“, o tekste vadinamas antraisiais namais. Kai herojai – rezidencijos steigėjai vyras ir žmona – argumentuoja, kaip skirtingai jie abu traktuoją tą vietą, man artimesnis vyriškas, nors ir neišplėtotas alternatyvaus pasaulio požiūris. Man nemateriali tikrovė yra pirminė, kaip kūrybos ištakos, ir būtent iš jos materialaus pasaulio projekcija – kuri tokiu atveju yra antrieji namai. Ir tik dėl sąmonės iškreiptumo užsimirštame ir imame materialų pasaulį traktuoti kaip pirminį. Tuo tarpu romano herojė M., atrodo veikianti tik materialioj plotmėj, ir second place supranta kaip prieglaudą moteriai nuo pranašumo jėgos, kuri veikia sociolkultūriniame pasaulio sluoksnyje.

Pavadinimo interpretacijai neabejotinai padėtų pasidomėjimas šios knygos herojės prototipo – Mabel Dodge Luhan – biografija ir pažiūromis, juolab, kad ji yra parašiusi memuarus. Taigi, stipriai užbėgdama už akių, pasakysiu, kad tas pasidomėjimas mane gerokai atvėsino R.Cusk indėlio į šį kūrinį atžvilgiu – ji neabejotinai turi rašymo talentą, tačiau abejočiau, ar būtų turėjusi tokio lygmens įžvalgų kaip M.D.Luhan.

Savo interviu 15 min. R.Cusk itin skurdžiai atsiliepė apie savo romaną idėjine prasme – tarsi norėjusi parodyti vidurinio amžiaus moterį su jai kylančiais iššūkiais, kurie, žinoma, susiveda į lyčių nelygybę. Po velnių – kiek galima? Palyginus su M.D.Luhan (1879-1962) ir jos aplinkos moterimis, šiandien mes esame visiškos puritonės, nepaisant to, kad mūsų gyvenamąjį laikotarpį skiria šimtmetis sociokultūrinio moterų išsilaisvinimo.

Taigi kalbėti apie feminizmą „Atsarginio pasaulio“ kontekste iš viso neverta, nes jos tema – žmogaus individuacija kūrybinės raiškos kryptimi, kuriai lytis neturi kritinės įtakos – ir moterys, ir vyrai, kurie turėjo stiprų kūrybinį stimulą, kūrė ignoruodami ne tik visuomenės nuomonę (pasipriešinimas kuriai galėjo veikti ir kaip kūrybinės stimuliacijos šaltinis), bet ir materialaus išgyvenimo faktorius.

Tačiau nereiškia, kad tokie apdovanoti kūrėjai nesusiduria su kūrybiniais blokais, kurie stipriai kerta per išsipildymo jausmą – tai viena pagrindinių romano temų. Pagrindinė herojė – bent jau romano veiksmo metu – yra užsispaudusi kūrėja, kuri yra kažką parašiusi, tačiau dabar ieškanti stimuliacijos per kitus kūrėjus, kuriuos ir kviečia į savo su vyru įkurtą rezidenciją.

Tapytojo L. (kurio prototipas yra provokatyvus rašytojas D.H.Lawrence) viliojimo į pelkę istorija aiškiai nužymėta teosofinėmis koncepcijomis, kurias išpažino M.D.Luhan, bet nesu tikra, ar perprato R.Cusk, prioritetą tarsi atidavusi feministinėms. Kuo daugiau gilinuosi, tuo panašiau, kad R.Cusk iš tiesų nesuvaldė pasąmoningų turinių, kylančių ne tik iš asmeninės, bet ir kolektyvinės pasąmonės, ir būtent todėl ši knyga tapo tokia turininga.

Būtų išties idomu paskaityti originalius memuarus, nes R.Cusk herojė M. yra įdomi savo psichologine eklektika: ji vis įkrenta į įvairias temas, tarsi sukračius kaleidoskopą. Iš vienos pusės žiūrint, nuo pačios romano pradžios kalbama apie kažkokius šeimyninius sunkumus, kurie tebūtų jos vaikystės traumų, su kuriomis susiduria didžioji dalis žmonių, pasekmės – jei tai nebūtų pakylėta iki tiesiog demoniško lygmens (tą liudija ir netikėta istorijos įžanga).

Iki ten pat pakyla ir iš pradžių netiesioginė pažintis su L. , per kurį herojė ne sąmoniningai siekia sukrečiančios transformacijos, kurioje neišvengiama su(si)naikinimo fazė, o yra tiesiog velkama link jos. Tai, kaip jį  atpažįsta L. primena dvyniškos liepsnos (angl. twin flame) koncepciją, siekiančią dar Platono laikus. Egzistuoja įsitikinimas, kad tokio tipo santykiams neįmanoma atsispirti, jie būna ypatingai intenstyvūs, pasitarnauja grynai transformacijai ir dažniausiai neturi nieko bendro su ilgo ir laimingo gyvenimo pabaiga.

Herojės atveju besipriešinantis traukos objektas L., panašu, atliekantis ir jos irracionalaus, chtoniškojo šešėlio funkciją, kerta tiesiai į jos kontrolės poreikio šerdį, ypač šeimininko-svečio santykių plotmėje, taip pat keldamas vidinį konfliktą tarp pragmatiškumo ir kūrybinio sielos šauksmo – pasiduoti, mirti ir atgimti.

Natūralu, kad heroję tai varo iš proto ir skatina kartoti vaikystėje patirtą atstūmimo traumą ir iš jos kylantį  latentinį norą susinaikinti/būti sunaikintai. Iš esmės ego paaukojimo reikalauja maištaujanti siela, kuri vienintelė yra susisiekimo su kūrybos šaltiniu kanalas. Ego kontrolė trukdo kūrybinės energijos strautui ir pasireiškia kaip kūrybinis blokas.

Tačiau šioje vietoje ji, nesuvokdama, kad libido ir kūrybinė energija kyla iš to paties šaltinio bei atsidūrusi tarp svajonių kūjo ir realybės priekalo, atsitraukia. Potraukio objektas jos neįkaitina iki maksimumo, ji nesprogsta, o lieka savame ego krante, išsaugodama racionalumo lukštą. Kitaip istorija išties nusileistų į nekontroliuojamą, t.y. demonišką sferą –  ir abejočiau, ar pati R.Cusk yra suvaikščiojus ten, kur Jungas Raudonoje knygoje, kad galėtų ten pasiųsti savo heroję.

M. traukos objektas, iš pradžių jos paprasčiausiai šalinęsis ir kritikavęs, ima tiesiog iš jos tyčiotis, su drauge tapydamas dominuojančią moterį pašiepiančią freską. Tuo tarpu jos irracionalios traukos neapsikentęs vyras, iki tol tarnavęs kaip jos užgaidų pildytojas, pasitraukia nuo žaidimo lentos.

Ir šioje vietoje kaip yla iš maišto išlenda jungistinė formulė – prabudusio moters animus (vyriškosios dalies) integravimo kaina, jei vyras tuo tarpu nėra integravęs animos (moteriškosios dalies) ir nesutinka veikti kaip pasyvusis polius, paprastai yra potraukio iš vyriškosios pusės praradimas. Tokia yra feministinio sandorio kaina: moteris gali susilyginti su vyru, tapdama jam konkurentu, tačiau nemaža tikimybė, kad taip pasitobulinusi ir likusi su hipertrofuotu animus, ji liks be partnerio arba turės tenkintis pasikeitimu rolėmis su partneriu, kurio hipertrofuota anima.

Štai ir tarsi klasikinis likimo prie suskilusios geldos finalas, kuris šioje istorijoje dar nereiškia faktinio finišo. Vyras grįžta, o traukos objektas tampa našta dėl insulto ir paralyžiaus, kurie, jam tapus priklausomu nuo aplinkinių malonės, anaiptol nesulenkia jo vidinio stuburo – priešingai atveria tarsi naują regą subtilesniems reiškiniams. Rezutate tikrąja materialios naudos gavėja tampa tiesioginio intereso neturėjusi herojės dukra, pasišovusi vietoj motinos ištikimai pildyti visus įnoringo genijaus poreikius. Tuo tarpu pagrindinės herojės ego šio išbandymo neatlaiko – įžeistas ego negali toleruoti tapimo sarkazmo objektu nei dėl kūrinio meninės vertės, nei dėl pragmatinių sumetimų. Ji nesutinka su kurėjo mūzos vaidmeniu, nes mato jį su minuso ženklu. Ir sukelia ironišką šypseną – tada nieko keisto, kad genijus, laikomas mecenatės rezervate, kur turi įtikti šeimininkei, jaučiasi kontroliuojamas ir spjaudosi pagieža.

Šioje vietoje būčiau norėjusi „Moiros ir Furijos“ tipo kūrinio, kur istorija būtų papasakota ne iš vienos, o abiejų pusių, kaip ir vyko M.D.Luhan ir D.Lawrence istorijoje.

Tiesa, greta kūrybinės psichologijos dramos, šioje istorija tiršta savirefkelsijos: kaip būti su Kitu, kuris jaučiamas kaip antipodas (dvyniška siela greičiau veikia kaip antagonistas); kuo tėvystė primena tironiją; kaip kritika pakerta egzistencijos grožio jausmą; kaip ne tik būti pamatytai, bet ir pačiai matyti. Nepaisant šių įžvalgų intensyvumo, galima įžvelgti ir herojės akląją zoną – kiek minėtoji kontrolė jos artimuosius ir net su jais susijusius asmenis paverčia jos asmeniniais priklausiniais.

Herojės introspekcija išties balansuoja ties patalogoanatominiu  lygmeniu, tačiau šio psichologinio intensyvumo ir įvairialypiškumo, kurio dažnai pasigendu kitose knygose, asmeniškai man kūrinys atrodo kaip labai sodrus, tirštas prasmių ir dėl to įdomus.  Ir ne veltui visos šitos temos vystomos pelkėje, kuri yra tarsi psichologinio kompleksiškumo, klampumo metafora. O toje pelkėje randasi rezidencija kūrybai, turinti tarnauti kaip portalas į anapusinį – antriniu ar pirminiu – laikomą pasaulį.

Skaitant apie šią rezidenciją pelkėje (nors angliškas „marsh“ labiau reiškia užliejamas pievas, nei visiškai stovinčią pelkę kaip „swamp“), prieš vidines akis stojosi tapytojos Georgia o‘Keeffee, kuria daugiau pasidomėjau prieš porą metų, paveikslai. Dar stipresnis įspūdis kilo skaitant freskos, kurią herojus su savo drauge tapė ant rezidencijos sienos, aprašymą: gašlias asociajas keliantys augalai būtent o‘Keeffee braižas.

Nepatingėjau pasidomėti, ar ši tapytoja kartais nesilankė romano herojės prototipo  – Mandel Dodge Luhan rezidencijoje Taose, Naujojoje Meksikoje. Ir paaiškėjo, jog tikrai lankėsi ir ten tapė! O jos asmeninių santykių su vyrais istorija tik vos kuklesnė už M.D.Luhan.

Taigi G.O‘Keeffee tapybos darbas, įvertinus šiandienos tendenciją knygų viršeliuose naudoti floristinę grafiką, šiam romanui būtų tikęs kur kas labiau, nei dabartinis lietuviško ar angliško leidimo viršelis, ir kartu suteikęs daugiau malonumo įsigijus šią knygą asmeninei bibliotekai.

The post Daugiasluoksnė kūrybos psichologija appeared first on Strelka | Belka.

]]>
http://strelkabelka.lt/kino-klizma/daugiasluoksne-kurybos-psichologija/feed/ 0
Įsimylėti vyriškumą http://strelkabelka.lt/kino-klizma/isimyleti-vyriskuma/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=isimyleti-vyriskuma http://strelkabelka.lt/kino-klizma/isimyleti-vyriskuma/#respond Sun, 12 Feb 2023 09:53:38 +0000 http://strelkabelka.lt/?p=5199

Artimiausius metus esu pasiruošusi gyventi su K.O. Knausgårdu: nuo rudens pradėjau skaityti po vieną jo knygą į sezoną. Ir turint galvoje jo serijos „Mano kova“ romanų pobūdį ir...

The post Įsimylėti vyriškumą appeared first on Strelka | Belka.

]]>

Artimiausius metus esu pasiruošusi gyventi su K.O. Knausgårdu: nuo rudens pradėjau skaityti po vieną jo knygą į sezoną. Ir turint galvoje jo serijos „Mano kova“ romanų pobūdį ir apimtį – į jį neįkristi neįmanoma.

Dar tuomet, kai rašiau apie lietuviškąjį L.S.Černiauskaitės „Džiaugsmyną“ pasisakiau, kad mane grožinė literatūra domina tuo daugiau, kuo mažiau joje fikcijos. Šią preferenciją ir K.O. Knausgårdas pats įvardina antrajame „Mano kova“ serijos romane „Mylintis žmogus“: „(…) vien mintis apie fikciją, apie išgalvotą veikėją ir išgalvotą siužetą mane pykino, sukėlė fizinę reakciją. Išgalvoti dalykai beverčiai, dokumentinis stilius bevertis. Viena, kas man atrodė vertinga, kas vis dar teikė prasmės, buvo dienoraščiai ir esė, ta literatūros dalis, kurios esmė nebuvo pasakojimas, kuri neturėjo siužeto, tik balsą, asmenybės balsą, gyvenimą, veidą, žvilgsnį, kurį gali sutikti. Kas yra meno kūrinys, jei ne kito žmogaus žvilgsnis? Ne žvilgsnis virš mūsų galvų, ne po kojomis, o tiesiai mums į akis“.

Būtent dėl to Knausgårdas man yra neprilygstamas atradimas, kurio pažinimas negali baigtis ties viena knyga. Nors jo gyvenimas, apart rašytojo profesijos, nėra kažkuo išskirtinis, tačiau dėl pavydėtino detalumo atkuriant kasdienybę, flashbackinės (net nenoriniu ieškoti tinkamo lietuviško žodžio) kompozicijos ir kažko, specifiškai knausgardiško, kam dar nerandu apibūdinimo, nuo jo sunku atsitraukti.

Galbūt tai dėl vyriškos introspekcijos, stebint save kasdienybėje ir buityje, retumo ar net išskirtinumo. Galbūt dėl savirefleksijos, peraugančios į filosofavimą ir kultūros kritiką. Turbūt abu šie aspektai šią asmeninę istoriją daro prasminga ir bent jau man sukelia didžiulį rezonansą.

Iš tiesų iš skandinavo nesitikėjau įžvalgos, kuri man pačiai kilo senokai, per kavinės langą stebint vyrus su vežimėliais ir popieriniais kavos puodeliais rankose: negi jų netraukia po darbo savaitės bėgti ar minti į mišką, žaisti paintball‘ą ar užsiimti kita hormonus sujudinančia veikla vietoj šito slankiojimo? Aš suprantu, kad susilaukus vaiko, vyrams testosterono lygis krenta, bet visgi…

Ir kaip paradoksalu, kad šita lyčių vaidmenų suvienodinimo mada atėjo ne iš kur kitur, o iš regiono, kurio vyrų kauluose ir kraujyje – vikingų genai? Vis dėlto netikėta, kad vyras, gyvenantis šalyje, kurioje, kaip jis pats sako „kitokios nuomonės nei dominuojanti viešumoje apskritai nėra“, drįsta abejoti šia lygiava: „Galimas daiktas, kad vyrai, pusę metų liekantys namie ir prižiūrintys savo kūdikius, patiria didesnę gyvenimo pilnatvę. Taip pat gali būti, kad moterys išties geidžia tokių vyrų – plonomis rankomis, plačiais klubais, skustomis galvomis ir juodais dizainerių akiniais, – mielai diskutuojančių apie nešynių privalumus ir trūkumus, palyginti su vaikjuoste (…) Bet jei ne, tai nieko nereiškia, nes svarbiausia lieka lygybė ir teisingumas, iškeliami aukščiau už visa kita, iš ko susideda gyvenimas ir tarpusavio santykiai. (…) Socialinė klasė ir kultūra, kuriai priklausome, nulėmė, kad mes abu prisiėmėme vaidmenį, seniau vaidintą moters. Buvau pririštas prie jo kaip Odisėjas prie burės stiebo: išsilaisvinti galiu, bet tada prarasiu viską, ką turiu. Taip ir susiklostė, kad vaikščiojau Stokholmo gatvėmis modernus ir moteriškas, su sieloje tūnančiu niršiu devyniolikto amžiaus vyru“.

Minėdamas savo draugo knygą apie bokso kultūrą, autorius formuluoja kritišką poziciją feminizuotos kultūros atžvilgiu: „Ten vyravo vertybės, kurias gerovės valstybės visuomenė nurašė, – vyriškumas, garvė, brutali fizinė jėga ir skausmas ten tebebuvo tradiciškai vertinami (….) jų (boksininkų) kultūra yra svarbi, adekvati, kur kas svarbesnė ir adekvatesnė nei feministinė, akademinė, vidurinės klasės kultūra“. Ir kai kas galėtų toliau tvirtinti, kad tokios vyriškumo salos yra atgyvenusi marginalų priebėga, jei ne karas civilizuotoje šalyje, kuris staiga pareikalavo visų tų vyriškų savybių, kurias vakaruose visuomenės taip tikslingai supresavo (ir tai nereiškia, kad jų negali – tačiau tikrai neprivalo – kultivuoti moterys). Taip, karas sunkus ir žiaurus, tačiau stebint karius fronte, grėsmės akivaizdoje suvienytus laukinio vyriškumo ir humoro, atrodo, kad tame jie mato daugiau prasmės ir netgti savotiško malonumo, nei rutininiame darbe švariame ofise ir savaitgalinio šliaužiojimo su latės puodeliais – bet, žinoma, jie to pasiilgo ar pasiilgs, o taip pat susidurs su potrauminiu streso sutrikimu.

Taigi turbūt nieko keisto, kad Knausgårdo knyga, kuri yra apie feminizuotą vyro pusę, skatina labiau vertinti ir nesupresuotą jo animus pusę. Todėl, kalbant apie varginančią vaikų auginimo rutiną, kurioje trūksta ir poilsio, ir kokybiškos stimuliacijos, kuri slegia ir daugelį moterų, vis dėlto labiau empatizuoju vyrams, kuriuos pasipriešinimas savo prigimčiai (o jos skirtingumą nuo moteriškos atsisako pripažinti tik nupušę kultūralistai), elementariai turėtų taškyti į gabalus. Bet tikiu, kad šią problemą „padeda“ spręsti antidepresantai.

Kita išeitis – akoholis ir paskui dažniausiai sekantis probleminis jo vartojimas. „(…) kasdienybėje negalėjau patirti pasaulio, visada troškau iš jos pabėgti ir tą troškimą jaučiau nuolatos (…) ryški alkoholio liepsna viduje degė taip smarkiai, kad nebeįžiūrėjau aplinkos, tarsi viskas aplink būtų mano siela, taip visada pasijusdavau be saiko prisigėręs“,-  rašo Knausgårdas. Panašią būseną jam ir daugeliui kitų žmonių gali sukelti nebent įsimylėjimas: „(…) viskas aplink atrodė prasminga, viskas prisodrinta reikšmės, tarsi pasaulį būtų apšvietusi visiškai nauja šviesa“.

Taigi nieko stebėtino, jog tokie analitikai kaip Jungas alkoholizmą siejo su transdendentinės funkcijos sutrikimu: jis manė, kad tai klaidinga dvasinės patirties projekcija į sąmonės būseną keičiantį alkoholį.

Ir tą patvirtina Knausgardo samprotavimas, kad šiais laikais apie gyvenimo beprasmybę mąsto bei egzistencinus klausimus kelia tik paaugliai: „būtent dėl to šie įgijo vaikiškumo ir nebrandos atspalvį, todėl suaugusiam žmogui apie tai svarstyti, neprarandant orumo, tapo dar sunkiau“.

Galima numatyti, kad  viduje kylantis didžiulis ne tik socialinio diskomforto, bet ir skilimo, „sielos erozijos“ jausmas yra nemaža dalimi įtakojamas švedams būdingo išskirtinio socialinio konformizmo, kuriame nėra vietos nei autentiškumui, nei kultūriškai nepatogiai, juolab – dvasinei, tiesai.

Tam tikra ši asmeninė istorija siganlizuoja apie socialinę distopiją – net ir išoriškai sutvarkius visuomenę, vidinis spaudimas nemąžta, tik destruktyvusis vektorius, kuris kartu yra pasaulį balansuojantis pradas, atsisuka vidun – „Nesiekti laimės yra labiausiai provokuojantis dalykas, ko tik žmogus gali imtis“. Tą atspindi ir referencija į rašytojo Knuto Haugės biografiją: „Ir mes kalbame apie žmogų, kuris iš tiesų nieko neveikė, nieko nepatyrė, tik skaitė, rašė ir kovojo su savimi sumautame nedideliame ūkelyje prie sumauto nedidelio fjordo, sumautoje mažoje šalyje pasaulio pakrašytje.

Egzistencines frustracijas Knausgårdas aiškiai sieja su amžiaus tarpsniais, kurias lengva sutapatinti su ketvirčio ir vidurio ažmiaus krizėmis. Dar knygoje Mirtis šeimoje jis rašė: „Kai man sudėjo dvidešimt ketveri, staiga suvokiau, koks iš tiesų mano gyvenimas, kad taip, kaip yra dabar, ko gero jau bus visada.“ „Įsimylėjusiame žmoguje“ jis tęsia: „Sulaukus keturiasdešimties, pirmąkart gyvenimas, visada atrodęs laikinas, tapdavo pačiu gyvenimu, šis suvokimas sunaikindavo visas svajones ir įsivaizdavimą, kad tikrasis gyvenimas, toks, koks tau skirtas, taip pat ir visi didieji tavo laimėjimai dar laukia ateityje. Kai tau sukanka keturiasdešimt, supranti, kad gyvenime visa – visi menki, kasdieniai susiformavę dalykai – jau yra pasiekta ir kad taip bus visada, jei nieko nesiimsi. Jei nesurizikuosi dar kartą“.

Pastaroji įžvalga liudija, kad amžiaus vidurys – puiki proga kvestionuoti ir savo įpročius, ir įsitikinimus bei galimybė pakeisti strategiją, tarsi nugyvenant antrą gyvenimą. Nebe socialinio prisitaikymo ir savidestrukcijos ar nusijautrinimo psichoaktyviomis medžiagomis, o iš tiesų patiriant pasaulį jo paradoksaliame susietume, ir kartu atrandant savo autentišką vietą šioje matricoje. „Mes turime prieigą ne tik prie savo pačių gyvenimų, bet ir prie beveik visų kitų gyvenimų mūsų kultūriname rate, turime prieigą ne tik prie savo pačių prisiminimų, bet ir prie visos sumautos kultūros prisiminimų, nes aš esu tu, o tu esi visi kiti, mes kilę iš to paties ir judame ta pačia linkme (…)“, – rašo Knausgardas.

Ir dažniausiai prie tokį įžvalgų prieiname ne konstruktyviu ir konsoliduojančiu, o būtent destruktyviu keliu: „Net jei atsisėstum mažulyčiame kambaryje mažulyčiame mieste tūkstančius kilometrų nuo pasaulio centro, kur nesutiktum nė vieno žmogaus, jų pragaras būtų tavo pragaras, jų dangus – tavo dangus, tereikia susprogdinti tą balioną, kurį vadiname pasauliu, ir leisti viskam, kas jį sudaro, pažirti į pašalius“.

The post Įsimylėti vyriškumą appeared first on Strelka | Belka.

]]>
http://strelkabelka.lt/kino-klizma/isimyleti-vyriskuma/feed/ 0
Pavyduolės išpažintis http://strelkabelka.lt/kino-klizma/pavyduoles-ispazintis/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=pavyduoles-ispazintis http://strelkabelka.lt/kino-klizma/pavyduoles-ispazintis/#respond Sat, 04 Feb 2023 17:11:35 +0000 http://strelkabelka.lt/?p=5196

Žinoma, Erika Umbrasaitė man buvo girdėta dėl knygos „Vienos  krūties istorija“. Žinau, kad tų knygų buvo ir daugiau, tiesa, nei vienos iki šiol neskaičiau. Paskutinioji – „Hedonistės užrašai“...

The post Pavyduolės išpažintis appeared first on Strelka | Belka.

]]>

Žinoma, Erika Umbrasaitė man buvo girdėta dėl knygos „Vienos  krūties istorija“. Žinau, kad tų knygų buvo ir daugiau, tiesa, nei vienos iki šiol neskaičiau. Paskutinioji – „Hedonistės užrašai“ – mano akis prikaustė visai kitu tikslu apsilankius knygyne – ir dėl pavadinimo, ir dėl viršelio dizaino.

Ir turiu pasakyti, kad jau seniai neturėjau tokio malonumo atsiversdama knygą: ir formatas, ir apdairus įrištos dalies atitraukimas nuo krašto, ir su šampanu besiasocijuojančios spalvos, ir dizaino elementai, ir šriftai, ir Georges Dambier (1925-2011) nuotraukos. Tiesiog tobula! Didelis ir svarus pagyrimas knygos dizainerei – Jurgai Želvytei.

Taigi apžavėta formos, ėmiau skaityti su užsidegimu – kaip pasiskė autorei, kad G.Dambier sūnus leido jai naudoti šias nuotraukas! Tačiau su kiekvienu puslapiu polėkis menko.

Ko mažiausiai tikėjausi, tai sąsajos tarp hedonizmo ir koronos – nepaisant to, kad tekstai gimė pandemijos metu. Suprantama, kad hedonizmą galima sieti su puota maro metu – kitaip tariant dekadansu, tačiau šioje knygoje ne tik nė iš tolo nekvepėjo rafinuotumu ar ekscentriškumu – apskritai pasigedau juslingumo ir malonumų išaukštinimo.

Priešingai – į akis lindo imperatyvai, netgi su lengvu moralizavimo prieskoniu, inkštimas dėl koronos maišėsi su optimistinėmis afirmacijomis. Daug kartų paminėtas žodis „magija“ tekstui magijos, deja, nepridėjo. Pagalvojau, kad net apie „Magijos“ sūrelius, kuriais mėgavausi pandeminės izoliacijos metu, parašyčiau hedonistiškiau.

Apskritai pandeminė izoliacija man asmeniškai pasirodė puikiausiai suderinama su hedonistiniais įpročiais, nes nukrito beveik visi „reikia“ –  socialinis spaudimas kažkur eiti, kažką daryti, kažkaip atrodyti. Taigi „žiurkės koronitos“ paminėjimai man labiau priminė daug socialinių pareigų ir buitinių rūpesčių turinčios moteriškės iš Ispanijos provincijos pueblo rypavimą, o ne hedonistišką pasimėgavimą tuo, kad iš to, kas prieinama, pavyksta išspausti maksimalų malonumą.

Be to, man rodos, kad tas, kam smegenis spaudžia tiksintis laikas, yra labai toli nuo hedonizmo. O vienas iš geriausių hedonizmo lakmuso popierėlių yra pirmadienis – ar savaitės pradžioje stoji į rikiuotę ir užsiimi saviįtaiga, kad pasiruoštum gyvenimo sunkumams, ar įplauki į savaitę visiškai neįpareigojančiu ritmu – gi ne veltui visokios galerijos pirmadieniais nedirba, o tipiniai hedonistai aktyvesnių veiksmų be pietų apskritai nepradeda. Pirmadienis nuo žemo starto prasideda tik žiurkių lenktynėse. Taigi E.Ubrasaitės hedonizmu nelabai patikėjau.

Kitas momentas, keista, kad autorė šiuose užrašuose nepasinaudojo moteriškos giminės įvardžių mada ir į mielajį skaitytoją kreipėsi vyriška gimine. Po kiekvieno teksto, kuris neturėjo taško kaip pabaigos ženklo, buvo palikta vietos skaitytojų užrašams, tačiau, kadangi mano mintys, nepaisant pastangų, į tekstą beveik nepanirdavo, o nuo jo bėgdavo, būtų pravertęs paskatinimas – pvz. klausimo pavidalu.

Tik pabaigus skaityti knygą,  man pačiai kilo klausimas, kaip tikra hedonistė vis dėlto žiūrėtų į pandeminius aprobojimus, pridengtus visuomenės interesu, tačiau vis tiek paremtus grynai diktatoriškais valstybininkų polinkiais? Boris Johnson, nesiskaitęs su savo pačios vyriausybės priimtais apribojimais, man šia prasme atrodo didesnis hedonistas, nei autorė, vos drįsusi slapta susitikti su kita pora. Gal dar ir kaukę pasivaikščiojimų lauke metu dėvėjo, kaip paliepta?

Žodžiu, nuo tokio hedonizmo man purslai trykšta – tik ne šampano😊 Galvojau, kaip pervadinčiau šią knygą… Gal labiau tiktų Provincialės užrašai? Bet faktas, kad viskas čia iš pavydo! Pati būčiau norėjusi išleisti tokio gražumo knygą, kaip ji besivadintų – ar provincialės, ar snobės, ar prokrastinuotojos ar priekvankos užrašai.

Taigi te nepyksta Erika, jeigu skaitys – tai tiesiog pavyduolės išpažintis. Mano hedonizmo matas perdėm specifiškas, kad pasitenkinčiau tokiais tekstais. Ir jei atvirai – ką norėčiau padaryti, tai išardyti šią knygelę, pasilikdama viršelį, iškarpydama nuotraukas ir panaudodama visa tai naujai įrištai užrašinei.

The post Pavyduolės išpažintis appeared first on Strelka | Belka.

]]>
http://strelkabelka.lt/kino-klizma/pavyduoles-ispazintis/feed/ 0
Asmeninis Lauros Sintijos džiaugsmynas http://strelkabelka.lt/kino-klizma/asmeninis-lauros-sintijos-dziaugsmynas/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=asmeninis-lauros-sintijos-dziaugsmynas http://strelkabelka.lt/kino-klizma/asmeninis-lauros-sintijos-dziaugsmynas/#respond Sat, 28 Jan 2023 14:55:53 +0000 http://strelkabelka.lt/?p=5188

„Džiaugsmyną“ pagriebiau iš „Vilnius skaito“ lentynos vidurvasarį, kur teperskaičiau du esė: pirmasis užkabino dėl ryšio su giminės vieta, jos gamta ir vyru, atstojančiu ir tėvą, ir motiną. Rezonuojantys...

The post Asmeninis Lauros Sintijos džiaugsmynas appeared first on Strelka | Belka.

]]>

„Džiaugsmyną“ pagriebiau iš „Vilnius skaito“ lentynos vidurvasarį, kur teperskaičiau du esė: pirmasis užkabino dėl ryšio su giminės vieta, jos gamta ir vyru, atstojančiu ir tėvą, ir motiną. Rezonuojantys jausmai, bet – kaip sako pati autorė, sunkiai įžodinami to patyrimo nedevalvuojant.

Esė, uždavintas tuo pačiu pavadinimu kaip visa rinktinė ir tarsi turintis ją reprezentuoti, pirmuoju kartu nuvylė – kažkaip mamiški „rūpestėliai“, per speigą čiužinėjant ant kalno su vaiku man pasirodė aktualūs tiek pat, kiek pamąstymai, kaip gerai tokiu oru pūkinė striukė su kapišonu.

Tačiau jau įsitikinau, kad miesto skaitykloje, kurioje nuolat kažkas vyksta, man sunku pilnai pasinerti į subtilesnius tekstus, todėl dar sykį prie „Džiaugsmyno“ grįžau tinkamesniu metu – ties metų sandūra. Pirma citata, kurią jame pasižymėjau: „Kai kurie tekstai, papuolę mums laiku, mumyse nuveikia didelius darbus.“

Taigi užbėgdama už akių pasakysiu, kad Lauros Sintijos  (net nesinori rašyti pavardės, nes įsiskaitydama ėmiau jausti vis didesnį artumą autorei) tekstai man iš tiesų tapo atradimu. Suprantu, kad autobiografiškumą, intymų dienoraštiškumą vertinu labiau nei išgalvotas istorijas, nes tai – ir  liudijimas, ir susitikimas.

Dvasingumo reikalai šiais laikais yra kur kas intymesni nei lovos – gal apskritai – kuo toliau, tuo nejaukiau tampa kalbėti apie tradicinius savo pasaulėžiūros kampus? Perdėm didelė tikimybė eilinį kartą susidurti niekinančiu išsilavinusių, mokslu tikinčių laisvamanių požiūriu.

„Kaip kalbėti apie dvasinę Marijos tikrovę ciniškam dvidešimt pirmojo amžiaus žmogui? Viskuo persisotinusiam, viską „žinančiam“, per daug į save patį susikoncentravusiam padarui? Susidūrus su tokiu man kyla pagunda gūžtis ir trauktis“,  – pačiame pirmajame esė rašo Laura Sintija.

Bet aš džiaugiuosi, kad „Džiaugsmynu“ buvo pasidalinta – nors katalikiška paradigma man iki šiol netapo artima, man rodos, kad dvasiniai pojūčiai peržengia konfesijų ribas. Pavyzdžiui, gebėjimas džiaugtis buvimu kasdienybėje –  ne tik su dėkingumu ne tik už malones, bet ir visaapimančios Dievo valios priėmimu.

Nors karts nuo karto pajusdavau dreskiantį dualizmo kabliuką, pvz. skaitydama apie melancholijos nepriimtinumą ar kovą prieš blogį/už gėrį savyje, o taip pat matydama tokį Marijos susvarbinimą (kurį kvestionuoja ir patys katalikai), bet kaskart jį išsitraukdavau, palikdama autorės pažiūras ramybėje – toje pačioje katalikiškoje paradigmoje.

Man kur kas svarbiau sinchroniškumas, kurį patyriau skaitydama – pvz. gulėdama lovoje mintijau, kad, nors ir pirmadienis, man nesvarbu kažką nuveikti – gera tiesiog būti; o paėmusi į rankas knygą – susidūriau su pirmu „Kol šabo dvasioje sėdėjau ant verandos laiptų“ sakiniu: „Labiausiai man patinka būti“. Nekalbant apie tai, kad seniau mano išsireiškimų apyvartoje teiginys „man šiandien šabas“ buvo įprastas.

Nepaisant to, jog buvau pasirinkta išpildyti visiškai priešingą gyvenimo scenarijų nei knygos autorės, jos į šią knygą surinktų pojūčių vėrinėlis man tinka kaip savas. Atpažįstu savyje net mokytoją, kuriai įsijaukinimas svetimoje erdvėje beveik neįmanoma misija – spėju dėl to, kad vidiniai namai dar neatrasti ir neįrengti – tada išorė išties veikia gniuždančiai. Skaitydama apie daugybę kasdieninių autorės rūpesčių ir laisvų minučių trūkumą, eilinį kartą susimąsčiau ir viduje padėkojau už savąsias privilegijas – šiandien mano džiaugsmynas – lova, kurioje galiu sėdėti apsikrovus knygomis bei užrašinėmis ir, niekieno negainiojama, kontempliuoti.

Tačiau nepaisant visiškai skirtingų gyvenimo starto pozicijų ir pačios kelionės, galiausiai su autore tarsi būtume vis tiek susilygiavę. Galbūt apie tai ir yra dvasingumas – tam tikrus dalykus patyrusieji atsiduria toj pačioj bangoj ir dažniausiai nesunkiai vienas kitą atpažįsta.

Taigi nors šeimyninis gyvenimas man nepažįstamas taip, kaip Laurai Sintijai, nusimetus visus pasaulietiškuosius atributus, tampame labai panašūs. Nors kartu reprezentuojame unikalų patirties „kampą“, dėl kurio Vienio dėlionėje esame nepakeičiami.

Tam tikra prasme jaučiuosi per „Džiaugsmyną“ prasibėgusi – neskaičiau jo šiuolaikinės knygų rijikės tempu, bet vis tiek vienu prisėdimu daugiau nei po vieną esė. Todėl dabar, kai esu apdovanota savo „kaimuku“, kuris neabejotinai nukonkuruos lovą, „Džiaugsmynas“ būtinai atsiras ant mano palangės ir kartu su Laura Sintija iš naujo eisime metų ratą – ne nuo knygos pradžios, o pagal mėnesius, metų laikus.

Nepaisant to, jog mano „kaimukas“ niekaip nėra susijęs su giminės žeme ir esame greičiau pertrūkis tos vietos istorijoje, nujaučiu, kad ten galėtų gimti ir mano asmeninis džiaugsmynas.

The post Asmeninis Lauros Sintijos džiaugsmynas appeared first on Strelka | Belka.

]]>
http://strelkabelka.lt/kino-klizma/asmeninis-lauros-sintijos-dziaugsmynas/feed/ 0
Neišgydomas rytų europietės kompleksas http://strelkabelka.lt/kino-klizma/neisgydomas-rytu-europietes-kompleksas/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=neisgydomas-rytu-europietes-kompleksas http://strelkabelka.lt/kino-klizma/neisgydomas-rytu-europietes-kompleksas/#respond Sat, 21 Jan 2023 16:18:25 +0000 http://strelkabelka.lt/?p=5176

Nors rašymo reikalai man nesvetimi, apie romano „Kiltų nuoma“ autorę  Aldoną Tüür, ne vienerius metus vedančią kūrybinio rašymo kursus ir  publikavusią daug straipsnių psichologinėmis temomis, nebuvau girdėjusi. „Kiltų...

The post Neišgydomas rytų europietės kompleksas appeared first on Strelka | Belka.

]]>

Nors rašymo reikalai man nesvetimi, apie romano „Kiltų nuoma“ autorę  Aldoną Tüür, ne vienerius metus vedančią kūrybinio rašymo kursus ir  publikavusią daug straipsnių psichologinėmis temomis, nebuvau girdėjusi.

„Kiltų nuomą“ į knygų, kuriomis verta pasidomėti, sąrašą buvau įtraukusi dar pernai metų pradžioj, bet galimai ji ten būtų ir likusi, jei ne keli priminimai.

Knyga man skaitėsi gerai – kiltų nuomos punktas, kaip herojų traukos centras, pridėjo specifinio kolorito, tačiau skirtingų pasakotojų minčių linijos man kartais galvoje susplakdavo. Vis dėlto, kadangi man pakanka smalsumo paprastų žmonių kasdienybei – o ji čia aprašyta pakankamai įtraukiančiai – nuobodu nebuvo.

Greitmaisčio prieskonis, primenantis degalinėj suvalgytą dešrainį, atsirado tik pačioje pabaigoje, autorei į pasakojimą įvedus paskutinį herojų – pagrindinei herojei lietuvei simpatizuojantį vaikiną, likusį Lietuvoje. Suprantu, kad jis buvo reikalingas kompoziciškai, tačiau jo tipažas ir gyvenamasis kontekstas pasirodė labai tipiškas, todėl nekeliantis susidomėjimo, netgi nuviliantis.

Apskritai, vienu momentu pagalvojau, kad ši knyga nėra nė kiek prastesnė, nei, pavyzdžiui Rooney „Gražus pasauli, kurgi tu“, apie kurią kritiškai atsiliepti tiesiog patingėjau. Nors ir nesuprantu, kuo pagrįstas Rooney populiarumo fenomenas: gal ji ir reprezentuoja šių laikų socializavimosi madas – geisti dėmesio visiškai eilinėms gyvenimo istorijoms, tačiau man tai atrodo niekur kitur, nei į užmiršimą, nevedanti strategija. “Kiltų nuomą” bus galima prisiminti vien dėl kiltų – žinoma, šiek tiek ironizuoju.

Nes pabaigus šią knygą, norėjosi klausti – tai kame „moralas“? Žinoma, nesitikiu juodu ant balto iškloto manifesto, tačiau visada ieškau žinutės.

Šiuo atveju atseku tą nematomą pasaitėlį, kuriuo mūsiškiai (bent jau senesnių kartų) yra pririšti prie protėvių žemės. Tačiau neaišku, ar autorė jį romantizuoja, ar žiūri ironiškai, ar palieka niekaip neinterpretuotą. Herojų pasisakymuose galima išgirsti apie galimybių neišnaudojimą, apsiribojimą ambicijų prasme, siaurą, nepritekliaus ir nesaugumo suformuotą akiratį.

Tačiau lygiagrečiai tarsi uola iš vandens išnyra rytų europiečių nediplomatiškumas, sociokultūrinių ribų nepaisymas pokalbiuose – jie tarsi atmeta laiką struktūruojančius ritualus kaip paviršutinio bendravimo atributą. Juk rytų europiečiams būdingas toks tiesmukiškas ėjimas prie reikalo, noras pasikapstyti dūšioje.

Beje, kalbant apie kultūrinius skirtumus bei pastebėjus, kad šį romaną Rašytojų sąjungos leidykla reklamuoja kartus su V.Vilimaitės-Lefebvre-Delatrre Kvėpuoti kitais“, verta atkreipti dėmesį, kad pastarajame į užsieniečius buvo žiūrimą rytų europietės akimis, o čia lyg ir atvirkščiai.

Šio romano herojai škotai – privelegijuoti ir turbūt nereikia stebėtis, kad senosios nacijos, nesusidūrusios su intelektinio ir kultūrinio elito naikinimu, turi tam tikrą protekcionistinę nuostatą. Tolerancijos imitavimas – kutlūrinė norma, iš po kurios, kaip varputis iš po šaligatvio plytelių, kyšo instinktas skirtingai reaguoti į savus ir svetimus.

Greta jo – ir amžinasis kompleksas, kurį atvykėlis jaučia prieš vietinius. Apskritai šios aktualijos primena mano jaunytės laikus, kai atsivėrus sienoms ir išpopuliarėjus pigioms kelionėms lėktuvu, dalis jaunų moterų priėmė tikėjimą „niekada netekėsiu už lietuvio“, tarsi tai būtų garantuotas bilietas į gyvenimą be prigimtinio komplekso. Kitos tuo tarpu liko savoje barikadų pusėje, pasikliaudamos tradicine „svetimas-savas“ dichotomija ir tikėdamosi, kad kultūrinis homogeniškumas apsaugos nuo santykių įtampų.

„Kiltų nuomonės“ herojė tarsi turi galimybę stebėti herojes, atstovaujančias du vyresnius amžiaus tarpsnius, tačiau jos vietinės ir per daug privilegijuotos, kad galėtų būti traktuojamos kaip jos pačios perspektyva, taigi herojė grįžta namolio, vienu metu ir paneigdama mitą, kad rytų eurpietės desperatiškai ieško galimybių įleisti šaknis labiau prasigyvenusiose visuomenėse, o kartu ir patvirtindama mitą – kad rytų europiečiai per daug kompleksuoti, kad išsikovotų jose sau deramą vietą.

Čia gal jau pridėsiu nuo savęs, žiūrėdama plačiau nei į šį romaną: daugybėje interviu, kuriuos duoda į užjūrius nutekėjusios moterys, kad ir kaip maskuojamas, bet vis tiek juntamas tas iš tėvynės, sukaustytos nacionalinės traumos, išsilaisvinusių moterų kompleksas, pasireiškiantis arba adaptaciniais sunkumais ir kultūrine kritika, arba pinigais paremtu kultūriniu oportunizmu.  Bet gal tas kultūrinis kodas – pasaitėlis, kurio visai nereikia nusitraukti?

The post Neišgydomas rytų europietės kompleksas appeared first on Strelka | Belka.

]]>
http://strelkabelka.lt/kino-klizma/neisgydomas-rytu-europietes-kompleksas/feed/ 0
Žmogėdra vidiniame kalėjime http://strelkabelka.lt/kino-klizma/zmogedra-vidiniame-kalejime/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=zmogedra-vidiniame-kalejime http://strelkabelka.lt/kino-klizma/zmogedra-vidiniame-kalejime/#comments Sat, 14 Jan 2023 13:20:54 +0000 http://strelkabelka.lt/?p=5171

Kadangi esu mačiusi Larso von Triero „Nimfomanę“ , žinau, kad ši tema yra ne tiek apie seksualumą, kiek apie kančią, į kurią sveikos, pornografijos nenustekentos psichikos žmogui žiūrėti...

The post Žmogėdra vidiniame kalėjime appeared first on Strelka | Belka.

]]>

Kadangi esu mačiusi Larso von Triero „Nimfomanę“ , žinau, kad ši tema yra ne tiek apie seksualumą, kiek apie kančią, į kurią sveikos, pornografijos nenustekentos psichikos žmogui žiūrėti sunku. Ir vargu, ar būčiau į rankas paėmusi Leilos Slimani „Žmogėdros sode“, jei ne rekomendacija.

Iš tiesų šis reiškinys, šiaip laikais dažniau vadinamas hiperseksualumu, yra naudingas priminimas, kad ne visos moterys baidosi gašlių vyrų, kaip galėtų atrodyti iš #metoo naratyvų – kaip liudija sekso terapeutų patiris, dalis  šiuolaikinių moterų iš tiesų ieško aštresnių seksualinių pojūčių bei dominavimo. Spėju, kad nemaža dalimi tai galioja šalims, kurios jau seniai išsilaisvino iš patrialchalinio domostrojaus ir kurių gyvenojoms jau ima trūkti kažko labiau jaudinančio, nei intymumu ir tarpusavio supratimu paremtas šeimyninis seksas (kuriam mūsuose dar siekiama įpaišyti ir formalų sutikimą).

Nors wiki sako, kad dėl hiperseksualumo kilmės mokslo bendruomenė nesutaria ir šis seksualinė preferencija nėra įtraukta į amerikietišką psichikos sutrikimų klasifikatorių (paskutinė redakcija – DSM-5), vis dėlto kraštutinė hiperseksualumo forma, artima obsesiniam-kompulsiniam sutrikimui, dažnu atveju yra vaikystės traumų pasekmė.

Taigi man atrodo, kad blogiausia, ką galima iškomunikuoti apie nimfomaniją – kad tai yra viso labo ne visiems kultūriškai priimtinas seksualinio elgesio pasirinkimas.

Iš šios knygos herojės anamnezės galima spręsti, kad jos elgesys nėra pasirinkimas, o veikiau automatinė programėlė, kurios „priminimų“ šeimininkė neįstengia ignoruoti. Tai atrodo kaip variacija savidestrukcinio elgesio, kuris gali pasireikšti ir fizine savižala, apie kurią skaitėme „Mažame gyvenime“.

Ir palyginti šiuos du romanus yra gana tikslinga – dėl to, kad „Mažame gyvenime“ apie herojaus savižalą skaitėme ilgai ir kankinančiai – į šios knygos atmosferą neįmanoma nepanirti vien dėl jos apimties. Tuo tarpu „Žmogėdros sodas“ – vienadienis skaitinys, kuriame iki paskutinio puslapio tikėjausi bent menkiausios herojės refleksijos, kur yra šio ją kamuojančio poreikio šaknys.

„Kamuojančio“ sakau todėl, kad nimfomaniškas malonumas, kaip taisyklė, artimai susijęs su pažeminimu ir smurtiniais elementais, kurie yra pageidaujami pasitenkinimo stimuliatoriai; be to, tokių sueičių partneris paprastai laikomas ne asmeniu, o panaudos objektu, iš ko kyla ir atitinkamos psichologinės bei fizinės pasekmės.

Taigi grįžtant prie mįslės apie priešistorę: kelios scenos herojės šeimoje bei prisiminimai apie užnuodytas motinos replikas vaikystėje, užuomina apie tėvo arabišką kilmę ir kultūrinį santykį su nuogumu, yra tik keli štrichai, sukuriantys nuovoką apie po pasakojimo viršūnėle glūdintį ledyną. Užmaskuota herojės panieka buržuazinei vyro šeimai yra klasikinis neįsisąmonintas traumuoto žmogaus skausmas dėl „normalumo“ stokos savo vaikystės šeimoje.

Jei tokių polinkių turinti moteris tampa prostitute – tai dar akivaizdesnis gėdos stulpas vaikystės šeimai, taigi nimfomaniškas elgesys yra tarsi slapta alternatyva, kai šeimos gėdinamasi, bijoma ar nenorima skaudinti – kai šeimai dar rūpi. Šis scenarijus herojei buvo labai tikėtinas,  jei ji nebūtų pasirūpinusi startegine normalumo priedanga – tam tikrą statusą ir tinkamą finansinį pajėgumą turinčiu vyru ir vaiku. Įdomu, jog herojės draugė atvirai kvestionuoja šio pasirinkimo adekvatumą jos seksualiniams poreikiams, tačiau herojė į pasiaiškinimus nesileidžia.  Nors ji ir išgyvena šiokį tokį kognityvinį disonansą tarp savo slapto ir viešo gyvenimo, visgi panašu, kad vyras ir vaikas jai yra lygiai tokie patys vartojimo pagal specifinę paskirtį objektai, kaip ir seksualiniai partneriai.

Beje, pačioje kygos pabaigoje, kurioje autorė pasiūlė ne „banalų“ išrišimą, o atviros pabaigos situaciją, pagalvojau, kad vis dėlto ši knyga ne apie moterį, bet apie poros mitą, kuriame gražuolės vaidmenį atlieka vyras, o pabaisos (arba žmogėdros) – moteris. Žiūrint iš pozicijos, kad traumos kartojimo impulsai kyla atskilusios, išstumtos į pasąmonės šešėlį dalies, žmogėdra, reikalaujanti aukos ir stumianti heroję į savidestrukcinį elgesį, yra joje pačioje.

Ir išvilioti tą nuosavą žmogėdrą į dienos šviesą, nutraukti aukos ir persekiotojo žaidimą psichikos viduje nėra paprastas reikalas. Apskritai tai viena sudėtingiausių temų, ypač integruojant ne tik psichologinius, bet ir dvasinius aspektus. Šioje vietoje klasikinį dramos (Karpmano) trikampį, kuriame sąveikauja auka, persekiotojas ir globėjas, verta pabandyti paversti atjautos trikampiu, kuriame deramos atjautos sulauktų ne tik auka, bet ir persekiotojas.

Tuo pačiu pravartu pamąstyti, kaip noras suprasti koreliuoja su teisimu: juk kai suprantame, tai pa/išteisiname. O jei nenorime teisti, tai gal galime atjausti nesupratę?

The post Žmogėdra vidiniame kalėjime appeared first on Strelka | Belka.

]]>
http://strelkabelka.lt/kino-klizma/zmogedra-vidiniame-kalejime/feed/ 1